296(80) Aleksandra Marinina "Staugiantys vienatvės šunys"

Aleksandra Marinina “Staugiantys vienatvės šunys”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė:  Kažkada vieną Marininos knygą nusičiupo draugas ir metė, nes jį užkniso Kamenskajos buitis. O man būtent tai ir patinka. Kuo žavi ponia K. aš jau rašiau tada kai dalinausi įspūdžiais apie prieš tai skaitytą Marininos knygą, pasieškokit gairėse. Dar man patinka todėl, kad skirtingai nei vakariečių knygose – aplinka sava. Tos politinės intrigos, pertvarkos, reorganizacijos, universitetų mafija – viskas taip sava, lygiai kaip pas mus. Tai yra pas mus taip kaip pas juos, o ne pas juos, kaip pas mus. O čia dar žmogžudystės ir kiti tretiniai dalykėliai :). Jei knygą skaitai, tol kol ji baigiasi, o ne palieki kitam rytui,  reiškiasi ji buvo įdomi :).
Oficialiai: Nusikaltimas – veidrodis, kuriame atsispindi nusikaltėlis. Anastasija Kamenskaja tvirtai tuo tiki. Įsigilinus į nusikaltimo detales ir aplinkybes galima gan tiksliai apibūdinti nusikaltėlį. Aštuonių vaikinų ir merginų žmogžudystės, įvykdytos įvairiu metu ir įvairiose vietose, – vieno plano dalis. Tuo Kamenskaja irgi neabejoja. Ji išsiaiškino, kas sieja šiuos taip vienas į kitą nepanašius jaunuolius. Dabar liko rasti tą, kurio galvoje subrendo šis siaubingas planas. Bet iki tol reikia pagalvoti apie priežastis, verčiančias pažeisti įstatymą. Juk iš tikrųjų jų ne tiek ir daug: kerštas, pavydas, godumas… Arba vienatvė – kankinantis žmogaus daliai tekęs išbandymas, kai atrodo, jog vienintelis išsigelbėjimas – pasmerkti ir kitą žmogų toms kančioms, kurias tau skyrė lemtis…
Puslapių skaičius: 360
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 08 13