Sergej Lukjanenko “Sutemų sargyba”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: trečioji sutemų dalis man patiko labiausiai, tačiau turiu pripažinti, kad ji vaikiškiausia. Čia sutiksim ir vilkų užpultus vaikus, kuriuos išgelbėja piktoji, tačiau nepikta ragana, čia ir šikšnosparniais pasivertę vampyrai lekioja, yra juokingų užkeikimų – užlašinkite 12 lašų kraujo… Trūksta tik vienaragio. Pagrindinis herojus vis dar bėdavoja temomis gėris vs blogis, ir niekaip nesusitaiko su tuo, kad tai vienas ir tas pats. Mane vis dar erzina lyrika (dainų žodžiai), bet šioje knygoje jų mažiau. Vis dar juokina blogasis magas, o šioje dalyje ir dar vienas juokingas veikėjas atsirado. Šiaip nusibodo man jau tos sutemos, bet perskaitysiu ir ketvirtą (ar ji paskutinė?) dalį, ką jau čia.
Vienu sakiniu: atomazga buvo per silpna tokia “Didžiam fantastui”.
Oficialiai: Gimęs žmogumi – negali tapti Kitu. Taip buvo visada. Būtent ši aplinkybė palaikė pasaulyje pusiausvyrą tarp Tamsiųjų ir Šviesiųjų magų, tarp nakties ir Dienos sargybų. Tačiau, atrodo, jog šią pusiausvyrą kažkas suardė. Kažkas, ko gero ,turi tiek Galios, kad sugeba paprastą žmogų įšventinti Kitu. Mirtinai persigando visi – ir Šviesieji, ir tamsieji, o ypač – Inkvizicija…
Puslapių skaičius: 223
eknyga
Perskaityta 2011 04 20
