Tai sveiki ir vėl apsilankę mano bloge. Šios dienos transliacijoje sužinosite kaip prabėgo mano sausis. Nors nesitikėkite didelės intrigos, nes spėju jis kaip ir visų. Karantinas. Sėdime namuose. Dirbame ir tiek. Taigi po truputį.
Karantino nuotaikos
Užkniso juodai. Kaip ir visus, ar ne? Tačiau, kad ir kaip pavargome, turime suprasti, kad kovojame ne su kažkokiais kvailais valdžios sprendimais, o bandome suvaldyti gana nenuspėjamą ligą, nuo kurios per dieną Lietuvoje miršta bent per 30 žmonių, dalis jų dar nė pensijos nesulaukę.
Tačiau negalėjimas išvažiuoti bent į užmiestį tikrai veikia. Štai Vilniuje nori išeiti į lauką, tai eini į parką, kad ir Vingio. O ten minios žmonių. Ir negali pykti, nes visi nori grynu oru pakvėpuoti. Aš suprantu, kad judėjimas tarp savivaldybių įvestas tam, kad nevežiotume viruso artimiesiems, tačiau tuo pačiu netenkame galimybių išsisklaidyti, o ne spaustis Vingio ar kituose parkuose. Štai netrukus galėsime eiti apsikirpti, bet negalėsime važiuoti aplink ežerą pasivaikščioti.
Tęsiant apie karantiną, tai mane prajuokina vis forumiukuose lendantys klausimai, ar, pvz., vasarą vyks festivaliai. Na tikrai first world problems, kai dar tebesvajojam iš miesto išvažiuot ar kaukę dėvėt tik uždarose patalpose 🙂 Man įdomiau ar pagaliau sulaukus skiepų eilės (kalbėjo apie liepą, tai optimistiškai kokį gruodį gal?), virusas nebus per daug mutavęs?
Darbas
Sausį dirbau tikrai intensyviai. Vis dar rašau tekstus ir suskaičiavau, kad praeitą mėnesį mano sąskaitoje susikaupė 37 877 žodžiai, neskaitant asmeninių blogų ir projektų. Trečdalis knygos, spėju.
Tuo pačiu rūpinausi ir atvirukų džiaugsmais. Favoritepostcard.com pasipildė naujais atvirlaiškiais. Užsukit. Dar pasiguosiu, kad nepaprastai svajoju šią savo parduotuvę iškelti į kitą turinio valdymo sistemą. Kas dieną keikiu save už tai, kad kažkada padariau per mažai namų darbų ir pasirinkau opencart.
Na, o didysis grobikas, kuris mane prarydavo po darbo valandų ir rytais, yra naujos parduotuvės kūrimas. Jau anksčiau esu apie ją užsiminusi. Jokių didelių staigmenų, nes tai bus ir vėl apie atvirlaiškius. Bet idėją ir kodėl reikėjo dar vienos (nes pirmoji niekur nedings, nemažės ar pan., gal tik kada pasiryšiu eksportuoti ir pertvarkyti) papasakosiu, kai viskas bus parengta ir paleista. Tačiau dabar reikia daug padaryti. Tai yra paruošti funkcionuojančią ir gerai atrodančią parduotuvę, kurioje prekių aprašymai bus ne paskutinėje vietoje.
Galvoje minčių daug ir žaibiškai išsiblaškau, nes gi reikia nubėgti patikrinti, ar įmanoma įjungti tą ir aną? O kaip ten su paštomatų įskiepiu? O tuo anuo šituo? Kadangi pirmajai parduotuvei jau vienuolika metų, aš labai gerai žinau, kas man nepatinka, ką norėčiau pakeisti, tad reikia daug visko išmokti. Juk visada norime padaryti geriau, nei yra, ar ne?
Tokie tad mano reikalai.
Ką išmokau naujo?
Daug įdomių dalykų apie „Wordpress“ ir „Woocommerce“. Kaip sakiau, pasinėrus aš ten. Be kita ko, dar praėjau Transporto kompetencijų agentūros interneto mokymus ir išsilaikiau testą, kas reiškia, kad galiu pilotuoti A1/A3 klasės bepilotį orlaivį. Tačiau dar reikia A2 klasės, tik tam jau testą laikyti reikės ne internetu. Tikiuosi su laiku pasiruošti ir jam.
Hiperjautrumas
Čia toks šiaip kankinantis klausimas. Ar įmanoma jo (hiperjautrumo) atsikratyti? Aišku, gal tokiame amžiuje jau vėlu klausti. Tačiau šiek tiek erzina tai, kad aš greita pulti į ašaras. Ne tai, kad raudoti, bet žinot tą susigraudinimą, kai ašaros akyse ir iš visų jėgų bandai jas sulaikyti? Skaitau knygą – į ašaras, kai kažkas sujaudina. Pasako man kažkas, kad rašydama blogą visus puldinėju – į ašaras, nes aš nesijaučiu taip daranti ir įsijautrinu, kad kažką įžeidžiau. Jėtau, man vyras pasako komplimentą ir aš apsiašaroju lygioj vietoj. Tikrai erzina, o ir kitus žmones trikdo.
Dar dažnai man žmonės sako, kad esu pikta ar manęs bijo. Greičiausiai dėl to, kad nemoku kažkaip švelniai reikšti minčių. Aš pati jaučiuosi bendraujanti pilkame diapazone, bet man sako, kad pas mane arba juoda, arba balta. Gal tiesiog neturiu kažkokių diplomatijos įgūdžių. Bet šitai man mažiau trukdo, nei tas padidintas jautrumas. Beje, aš nuo paauglystės save tokią atsimenu. Ir visada panikuodavau, kad per kokį atsakinėjimą žodžiu taip susijaudinsiu, kad išsiskirs ašaros, nes tai nutinka ir nuo gerų, ir nuo blogų emocijų. Kartais net subedu nagą į riešą, nes skausmas kartais nukreipia dėmesį ir ašaros tada nesiskiria, nes ne kažką tos blizgančios akys rimtesniame susirinkime (o ten žmonės jaudinasi, bet prisiminkit, kad man jaudulys reiškia akių ašarojimą), viešoje vietoje ir pan :). Tai va, jei žinot, kokių hiperjautruolių, kurie sugebėjo su tuo susitvarkyti, papasakokit.
Sausio pirkiniai
Pamenu laikus, kai rašydavau šopaholikės užrašus. Dabar galvoju gi, kad galėčiau tą daryti vieną kartą metuose. Jokių pirkinių. Jokių humanų. Jokių įdomybių. Pinigų, žinoma, susitaupo, tačiau tuo pačiu kankina mintis, kad juos smagiau būtų išleisti kažkokiam džiugesiui, nei tada, kai prispiria bėda 🙂
Nors tai, kad nieko nepirkau nėra visiška tiesa. Pradėkim nuo to, kad įsigijau naujus batus.
Visiškai nieko įdomaus, ne itin brangūs, bet man reikėjo kažkiek pašiltintų, neperšlampamų ir storesniu padu. Grynai laukui ir drono ganymui. Derinyje su trisluoksnėmis, kvėpuojančiomis, bet neperšlampamomis kojinėmis – super. Jas rekomenduoju, nes prisemi batus sniego ir net nejauti. Namie tik apsižiūri, kad kojinių išorė šlapia.
Dar gi pirmą kartą gyvenime nuo mokyklos laikų nusipirkau treningines kelnes. Savaitgaliams namuose, greitai įšokti grįžus iš miškų. Nesu aš tokių rūbų gerbėja, namie laiką dažniausiai leidžiu su džinsais, bet turbūt senstu. Irgi paprastos iš Reserved.
Ir labai norėtą džemperį-suknelę 😀 Kadaise buvo gaila 60 EUR, bet dabar tik 22. Tiesa, gal reikėjo mažesnį imti, bet ai, nesu iš tų, kurie terliojasi su grąžinimais, tai prisitaikysiu 🙂
O tada dar 3 užsakymai knygų, kas kol kas vis dar teikia džiaugsmo. Ir viskas. Visi sausio pirkiniai. Kartais knieti užsisakyti šampūno ar garbanų kremo, bet sugriebiu save už rankos ir stabdau. Net kai seni blogo draugai pasiūlė išsirikti pabandymui įvairių produktų aš apsiribojau tik veido toniku, nors jau buvau surašiusi, kad ir tą, ir aną, bet stop stop stop, taip niekada nesubaigsiu to, ką turiu.
Na ir štai. Regis pastaraisiais mėnesiais mažai temų pokalbiams, ar ne? Bet visada galite pasiūlyti minčių, kuriomis galėtume pasišnekėti kitą kartą.
Linkėjimai! Susitinkam komentaruose!
Apie visus įrašus iš karto sužinosite Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.
Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
#reklama (dėl patogumo šia gaire žymimi visi blogo įrašai).
Labas,
mano visai nedžiaugsmingas sausis, daug darbo, įtampos, skubėjimo, net skaityti motyvacijos nebuvo. Nors iš tikrųjų tikriausiai neturėjau geros knygos:))) vakar gavau Jo Nesbo Peilis, trečdalį per vakarą perskaičiau. Nuotaikos gal ji tikrai nepakels, bet skaitymo malonumas grįžo:)
O mano sausis labai geras, nepaisant tų 2 parų be elektros. Kadangi gyvenam atokesniam užmiesty, šalia miškas ir ežeras, tai nei tų kaukių reikia, kasdien ant slidžių, pačiūžų ar rogučių, savaitgaliai pirty ir sniege, dar onlaininį veido mankštų kursą pradėjau, tai jokio karantino diskomforto nejaučiu. Vat darbas labiausiai trukdo
Ingrida, užjaučiu. O Nesbo pavydžiu, norėčiau būti neskaičiusi dar 🙂
Ilona, skamba puikiai! Tos kaukės aktyviau judant visai nepadeda 🙂 Va teko ropinėt ant sapieginės kalvų, na tai bliam, greit sušlampa, bet gi žmonių daug, negali į kišenę įsidėt :).
Mano karantininės nuotaikos geros. Yra, kas apsunkina gyvenimą, bet stengiuosi užimti save kitomis veiklomis. Džiaugiuosi darbu iš namų, nes jaučiuosi daug produktyvesnė ir patiriu mažiau streso. Kas dėl jautrumo, tai aš labai didelė jautruolė. Mokykloje dėl to net patyčių yra tekę sulaukti, bet su laiku kažkaip tvarkausi. Pirmas mano darbas buvo klientų aptarnavimo srityje, tai iškėliau sau sąlygą, kad prie klientų ir vadovų nebliausiu ir tai pavyko padaryti. Sėdėjau sukandusi dantis, mirksėjau, bet neverkiau. Blogiausiais momentais tualete paverkti yra tekę. Va taip ir grūdinausi, bet viskas kaupėsi, kaupėsi, kol 2017 trūko. Patyriau, tikriausiai, panikos priepuolį, teko apsilankyti pas gydytojus. Nieko nenustatė, tik problemas dėl skrandžio rūgštingumo, nors, kai buvo blogai, galvojau uždusiu. Pasiėmiau atostogas, sulėtinau gyvenimo tempą, prisiminiau senus hobius, į kuriuos tiesiog pasinėriau, įsigijau šunį, pradėjau daug laiko laisti gryname ore judėdama, savarankiškai pavartojau nervinę sistemą reguliuojančių arbatų (švelniausių variantų), virškinimo sistemą gerinančių arbatų, vitaminų B. Per porą metų pavyko susitarti su savimi, rasti harmoniją ir paleisti stresą keliančias mintis. Beveik nebeverkiu, bet dabar suprantu, kad verkti nėra gėdinga. Dingo po panikos priepuolio atsiradusi mirties baimė. Prasidėjus pandemijai kovo mėn vėl buvo panika, kad tuoj visi išmirsim, bet po savaitės pavyko kažkaip nuraminti savo organizmo reakciją į esamą situaciją ir suvokti, kad visi esam mirtingi ir turime tiesiog gyventi kaip gyvenasi. Dabar kovo mėn kamavusios mintys kartais atrodo juokingos. Šiai dienai gyvenu taip, kad įstatymų nepažeidinėju, bet ir nepanikuoju. Tiesiog gyvenu, nes reikia išnaudoti tą laiką kurį turiu, juk nežinau, kiek jo turiu. Svajoju apie galimybę apsilankyti kokiame gerame koncerte be kaukių. Turbūt, tai bus negreit. Tiesa, karantinas geras dalykas tuo, kad beveik nebeperku visokių niekniekių, pirkiniai tapo gerai apgalvoti ir lėšos tauposi. Įsigyju daugiau knygų. Ir dar viena svajonė stiprintuvas ir kolonėlės. Kadangi pirkinys ne iš pigiausių, o aš toje srityje ne specė, neskubu, renkuosi lėtai. Galbūt pavasarį įsigysiu. Tad toks tas sausis.
Aš lygiai taip pat labai jautri, kiekvieną dieną po kokius 5 kartus apsiašaroju. Bet jau susitaikiau, kad jautrumas mano niekur nedings
Nuo jautrumo man tik vaistai padeda…
T., o jūsų jautrumas tik su neigiamais dalykais ir baimėmis susijęs? Turiu omenyje bjaurius klientus ir vadovus ar baimę dėl pandemijos. Kaip su situacijomis, kai klientas pasako, kad „ačiū, su jumis šaunu dirbti ir tai labai vertinu“, ar tai, kad portale perskaitot, kaip policininkai padėjo per gatvę antims pereit. Nes pas mane iš karto akys pilnos ašarų, o juk nepradėsi teigiamų emocijų vengt ;D
Karolina, man irgi kartais atrodo, kad tai nevaldoma.
Vilija, na čia jau kraštutinumas turbūt. O ir kažin ar tokių vaistų paprasta nusipirkti 🙂
Salomeja, man jautrumas dažniausiai neigiamuose dalykuose pasireiškia. Aš retai verkiu skaitydama knygas arba žiūrėdama filmus, išimtis buvo tik Biliūno “Kliudžiau” ir toks filmukas “Garvėžiukas iš Ramunių stotelės”. Esu trejus problemą dėl nuvykimo į darbo pokalbį, nes per daug apsidžiaugiau, kai pakvietė. Visą kelią pykino, drebėjau (man jautrumas ir baimės ne vien ašaromis pasireiškia), bet prisiverčiau, nuėjau su pilna rankine maišelių (nes, o jeigu ką). Nepatikėsit, priėmė. Ir dabar ten dirbu. Mano atveju tai tikrai psichologija, nepasitikėjimas savimi ir tai, kad arba persitempiu, arba per daug prisigalvoju.
Aš bliaunu ir kai gerai (per savo vestuves), ir kai blogai (ištinka nelaimė). Kartais gėda, bet nu ką padarysi kai esi hypersensitive. Knygas skaitau pasislėpus, kad nieks ašarų nematytų:D norėčiau, kad baigtųs pandemija, nes jau visi nuo visų pavargo, reik žmonėms daugiau veiklos, o ne sėdėjimo tarp keturių sienų. Aš gyvenu užmiesty, tai man nuvažiavimas į kaimo Maximą kaip kokia metų išvyka būna:D
Beata, aš nesu didelė mėgėja po parduotuves vaikščiot, bet būdavo einu į paštą, užeinu pietų nusipirkt, dabar nuo lapkričio nesu buvusi, tai irgi kažkaip pasiilgau, atrodytų, būtų šventė į Maximą užeit 🙂
Dėl per didelio jautrumo – galbūt padėtų psichoterapija. Aš pati nesu bandžiusi, bet mano draugei padėjo.
O sausis tai gan ramus mėnuo, pradėjau skaityti angliškai knygą, nes perskaičiau Debborah Harkness “Raganų valandas” ir labai norėjau sužinoti, kas bus toliau, todėl nusipirkau likusias dvi trilogijos dalis anglų kalba (man tai šioks toks iššūkis, nes šiaip pirmenybę teikiu lietuviškoms (verstinėms) knygoms.
Apsilankiau pirmą kartą Jiesios pažintiniame take, nes iki karantino šią vietą vis aplenkdavau ir eidavau, kur nors kitur pasivaikščioti.
Taip pat pastebiu, kad buvo mažiau pirkinių, todėl tikriausiai ir daugiau sutaupytų pinigų, nors man patinka ir nieko neperkant pasižvalgyti po internetines parduotuves. Kažkaip atpalaiduoja tas suknelių ir megztukų nuotraukų žiūrinėjimas.
Koks buvo sausis. Toks kažkoks. Pavaikštant po mišką. Retkarčiais nueinant į parduotuvę (valgyt tai reikia). Lydimas poliūdnių minčių apie gyvenimo trapumą, netektis ir dar kai ką. Skaitant knygas ir dirbant. Toks, žieminis. O dar prisnigo. Kasu tą sniegą… Gal iki pavasario nukasiu. Sniego sienos. Bet balta ir dienos jau ilgesnės.
O jautrumas – yra jautrumas. Kartais verkiu. O kartais viskas lieka viduje ir tada dingsta spalvos visas pasaulis tampa net ne pilkas, murzinas.
O kažkada mokėjau juoktis. Parodydavo pirštą ir pusę dienos negalėdavau sustoti.
Mano sausis – hmm, blogesnių nuotaikų nei gruodis. Vargstu su darbu, jau šiaip nuobodus, o šiom savaitėm ypatingai sunku prisiversti, praktiškai nieko nenudirbu ir jaučiuos pastoviai pavargus (geriu B, D vitaminus, bet kol kas pelkė atrodo klampi). Per savaitgalius atsigaunu. Pradėjau vėl hikinti (su hikintojų grupelėmis arba viena), tai nors kartą per savaitę pravėdinu galvą ir pasijaučiu lyg pakeliavus 🙂 Laukiu savaitgalių 🙂
Džiugina jau ilgėjantys vakarai, ir tulpių puokštė ant stalo 🙂 Nors dar ir kalėdinės gėlės pas mane žydi :)) tai toks pereinamasis laikotarpis 🙂
Daug visko pirkau online per sausį, bet praktiškai viską grąžinu 🙂 bet vat džiugina nauja pižama, namų nauji drabužiai. Beje, namuose dažniausiai dėviu medvilnines timpas ir medvilnines maikutes ilgom rankovėm. Turiu treningines kelnes, bet sau gražiau atrodau su timpom 🙂 Apie džinsus namie negalėčiau pagalvot, net jei ir labai patogūs būtų 🙂
Skaityt knygų nepradėjau, karantinas man nepakankama sąlyga pradėt :))) Turiu ilgą eilę susikaupusių užduotėlių padaryt (daugiausia kompe, bet kai ką namams), taip pat ieškau pirkinių, tiek nešiojimui (pvz renkuosi neperšlampamas kelnes, kuprines), tiek baldų, o savaitgaliais mėgstu ir iš namų išeit, tad tas sąrašėlis nelabai ir trumpėja 🙂 Gal pavasario išankstinė įtaka, bet atsirado noras ir savo dekoratyvinės kosmetikos krepšelį papildyt 🙂
Dalia, man timpos faina tik suknelėmis, jei su maikute, tai jaučiuosi lyg pėdkelnes užsimovus, o sijoną pamiršus. O šiaip namie nors teoriškai nėra itin šalta, bet aš greitai atšalu, tad dažniausiai mano viršus būna plona vilnonė maikutė ilgom rankovėm ir koks nors vilnonis normalus megztinis, tai su tokiu viršumi be džinsų aš ką vargiai įsivaizduoju. Dar vidury dienos beveik kiekvieną dieną einu į paštą, tai reiktų persirenginėt, o persirenginėt aš labai nemėgstu 🙂 šalta 🙂
Buvo įdomu paskaityti apie tavo sausį. Maniškis tai niekuo nebuvo įdomus. Smagiausia, kad prisnigo, tai kiekvieną dieną išeinu į lauką pasivaikščioti ir pasidžiaugti sniegu . Kartais prisiverčiu išeiti net kelis kartus per dieną, tai tuo labai džiaugiuosi. Dėl to, kad negalime išvykti į kitą savivaldybę, tai tikrai liūdna, nes negalime aplankyti pėsčiųjų takų miškuose… Vis mieste ir mieste tenka vaikščioti. Žinoma, važiuojam į parką, o ir prie namų smagi aplinka, bet vis tiek norisi miško man .
Dėl jautrumo, tai man atrodo, kad šiaip sveika yra paverkti. Aš kaip tik sunkiai pravirkstu, manau, psichologinei sveikatai tas nėra gerai. Ir suprantu, kad dažnas pravirkimas tikrai sukelia nepatogumų. Mano hiperjautrumas yra kitokio pobūdžio: esu linkusi į perdėtą nerimavimą, nuolatinį kapstymąsi savyje…
Mačiau mačiau tavo naujuosius atvirlaiškius – labai gražūs. O ir iš sausio mėn. įrašo iliustracijų suprantu, kad droną tikrai naudojat . O kam kita atvirlaiškių parduotuvė? Ar ateity viskas persikels į vieną, naująją?
Apie neperšlampamas kojines pirmą kartą išgirdau , turėsiu mintyse: kadangi mėgstu daug vaikščioti bet kokiu oru, tai gali būti man reikalingas daiktas.
Aš vis dar užstrigus su skaitymu . Jau kažkaip nefaina…
Smagu, kad susitvardai ir neperki naujų kosmetikos priemonių – man tai smagus tas jausmas, kai sunaudoji daugelį ir taip ištuštėja viskas. Nu, tada smagu vėl pirkti .
Ir dar paklausiu: kaip tas protarpinis badavimas? Ar dar nenusibodo?
Turiu eiti ir užleisti kompiuterį . Sėkmės. Iki.
Asta,
dėl antros parduotuvės, tai minėjau jau įraše, kad senoji niekur nedings. Jei kada ir sulauks pokyčių, tai labiau techninių (norėčiau perkelti į kitą el. komercijos sistemą). Bet tik techninių, turinio prasme viskas išliks taip pat. O apie naują parduotuvę parašysiu, kai ji bus paleista (norėčiau į kovo galą). Bet didelės labai paslapties nėra, kad būtinai čia slėpti ir galiu užsiminti: pirmoji yra skirta tarptautinei rinkai ir jos nesinori užversti vaizdais iš LT, nes na vokiečiui įdomus laputės paveiksliukas, bet neįdomus Mindaugo tiltas ar Naujosios Vilnios bažnyčia :). Antroji parduotuvė bus skirta Lietuvos rinkai.
Droną tikrai naudojam, kol kas dar nebuvo oru tinkamos dienos (netinka šlapias oras), kad nebūtume išėję. O tas kojines labai rekomenduoju. Jos trijų sluoksnių (vidurinis iš vilnos), mandros technologijos, kurios leidžia kojai kvėpuoti, o iš viršaus nepraleidžia vandens :). Bet ir kaina nejuokinga 🙂
O dėl protarpinio badavimo, tai griežtai nesilaikau, bet kadangi nevalgau pusryčių, o pietūs apie 13h, tai ir toliau natūraliai gaunasi 14-16h tarpas :). Bet tiek mažai judant ir tiek valgant, jau jokie protarpiniai nepadeda 🙂
Sausis buvo katastrofa, atrodo 2020tieji buvo geresni nei sausis… Netekau kačiuko, po savaitės mašiną apdaužiau, matyt visai išskridus buvau. Greičiau į darbus grįžti, nors ir burbėsiu einant, bet bent kažkoks išėjimas iš namų. Stresuodama jau baigiu nusiaubti aliexpressą…
Irma, o dabar prastovos dėl karantino, ar kaip? Užjaučiu dėl katino ir suprantu, vis dar prisimenu tą jausmą :/
Taip prastovos, bet jau tikiuos nebeilgai :/
Baisus tas jausmas, niekam nelinkėčiau, o dar kai apskritai nervai pakrikę tai gerai “dadėjo” ant viršaus :/