1401(73) John Steinbeck „Rūstybės kekės“

[2022 10 21] Veni Vidi knygos atsiliepimas: John Steinbeck „Rūstybės kekės“

Būna stringu su kažkokia knyga skaitydama, o būna ir rašydama atsiliepimą. Tempiau tempiau, bet kol prieš save neprisidariau skolų gi įkvėpiu ir neriu.

Kol aš čia atidėliojau tekstuką, skaičiau kitus atsiliepimus. Pasijutau lyg nusikėlusi į mokyklos laikus. Visi tik giria, tik giria: tiek įžvalgų, tiek grožio. Tačiau tiesa ir ta, kad ir skaitydama pačią knygą aš jaučiausi nusikėlusi į mokyklą. Vaižganiška. Toks apibūdinimas kirbėjo visą laiką. 4 puslapiais aprašinėti kaip per laukus eina vėžliukas… Suprantu suprantu, anuomet žmonės negalėjo youtube pažiūrėti vėžliuko, tad reikėjo kiekvieną žvynelį aprašyti, bet kodėl daugelį tai žavi dabar?

Aš negaliu kritikuoti autoriaus, nes 1939-ais metais pasaulis buvo kitoks. Ir rašo jis iš to meto perspektyvos. Tačiau prabėgus daugybei laiko, mes jau turime tvirtesnį supratimą apie vykstančius dalykus, tad ir vėl gi, sunku man buvo įsijausti. Steibeck’as viską sukramtė. Knygoje liko tik balta ir juoda. Štai čia yra vargšai nuskriausti ūkininkai, netekę žemės. Jie yra geriečiai. Nesvarbu, kad žmogų užmušė, kad geria už paskutinius pinigus ir t.t. Jie geriečiai. O visi kiti, kurie naudojasi padėtimi (bankai, didelių ūkių savininkai ir t.t) – blogiečiai.

Ir tada skaitydami knygą visi žavisi, koks įžvalgus autorius, kaip jis nuostabiai perteikė išgyvenimus, kokius portretus nutapė, kokia neteisybė pasaulyje, kokie tie bankai išnaudotojai, kokie tie piniguočiai bjaurybės. Ir čia pradedu įžvelgti šiuolaikinio Gražulio rinkėjo naratyvą. Taip pat aš nesižaviu visuotiškai pripažintomis vertybėmis, jei jos kvepia savanaudiškumu. Kokia šeimos svarba! Taip šaukia komentarai goodreads’e, tačiau tai šeima, kuri nemato vienas kito svajonių, neleidžia judėti toliau, „nes reikia būti su šeima“.

„Rūstybės kekės“ – apdovanota klasika apie amerikietiškąją svajonę ir siekį tiesiog išgyventi. Nėra joje optimizmo, aukštinamas paprastas, sistemos skriaudžiamas žmogutis, tad aišku, kad romanas buvo pasmerktas populiarumui. Tačiau aš mėgstu gal ir literatūriškai mažiau vertingus, bet emocijas sukeliančius kūrinius. Tegul proza bus ne tokia vaizdinga, bet charakteriai nevadovėliniai. Skaitydama tokią dramą aš noriu pamilti bent vieną veikėją. Tačiau negaliu neigti, supratimą apie Didžiosios Depresijos laikus ir ką teko išgyventi tam tikrai bendruomenei, tikrai praturtino.

Mano įvertinimas: 3/5
Goodreads įvertinimas šio įrašo dieną: 3.99

Knygos žanras: romanas, klasika

Leidykla: Jotema
Puslapių skaičius: 576
Vertėjas:  Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

*Knygą pirkau

Veni Vidi Facebook
Veni Vidi Instagram
Veni Vidi Knygos Facebook
Veni Vidi Knygos Instagram