Mano komentarai: nežinau, kada tekstą paskelbsiu, bet šiandien, kai rašau juodraštį, yra ta diena, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Todėl rusų autoriaus tekstą norisi vertinti ir pervertinti vis iš naujo. Mačiau, kad rašytojas yra vienas tų, kurie nenutylėjo ir nevadina karo „situacija“ ir „operacija“. Ši knyga bent iš dalies gali padėti suprasti, kaip prieinama prie tokių gyvybes nusinešančių sprendimų, nes autorius labai vaizdžiai piešia supuvusią teisėsaugos ir valdžios sistemą. Atrodytų visur tokia, visur jie ne šventi, bet ar tikrai? Man atrodo, kad toje šalyje viskas taip supuvę, kad save gerbiantys puvėkai arti nenori būti.
Neteisingai apkaltintas Ilja grįžta iš kalėjimo. Jis dar jaunas ir galėtų pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau motina mirė parvykimo išvakarėse, pinigų nėra, o jis pats amžiams pažymėtas nuteistojo antspaudu. Jau brokuotas. Ūmaus keršto apimtas vaikinas nužudo policininką, kuris jį „pakišo“, pasiima mirusiojo telefoną ir netrukus pradeda gyventi svetimą gyvenimą. Žinutė tam, laiškelis anam, dar viena mamai, kita šefui. Žingsnis po žingsnio skleidžiasi painus pogrindinės nusikalstamos teisėsaugos pareigūnų veiklos pasaulis, kuris daugelio toleruojamas, suprantamas, įprastas.
Trumpam patį turinį palieku ramybėje ir kalbu apie formą. Ji man tokia tipinė rusiška: pagrindinis veikėjas, nesvarbu, kas toks bebūtų, būtinai filosofas, paskendęs monologuose ir lyrizme, jis gali šnekėtis su Maskva ar stikline, ar cigarete, visai nesvarbu. Kažkodėl dauguma rusų autorių taip rašo. Jei būtų pašalinti visi vardai ir vietovardžiai aš turbūt neatskirčiau anglo knygos nuo prancūzo, o va su lietuviais ir rusais yra kažkas tokio, ko negaliu įvardinti ir apčiuopti, bet jaučiu.
Ar verta šią knygą skaityti? Taip. Nes ji apie žmogiškumą, ribas, kurias peržengę nebeturime kelio atgal, baimę ir gyvenimo purvą. Tik dabar siūlau palaukti šiek tiek geresnių laikų.
Puslapių skaičius: 352
Knygos kilmė: pirkau
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: romanas.