Liudmila Petruševskaja „Mus pavogė. Nusikaltimų istorija“
Mano komentarai: kartais mano skaitinių pasirinkimai tikrai keisti :D. Beje, apie ką čia viršelis tai nesuprantu net perskaičiusi knygą.
Aprašymas teigia, kad romanas yra tarsi muilo operų ir detektyvų meistriška parodija, matyt tuo ir suviliojo. Tik tiek, kad ironizavimo aš nepajutau, o va muilo operą varė pilnu pajėgumu.
Siužetas be siužeto. Knygos pradžioje mama įsodina du vaikinukus į lėktuvą. Skrenda jie susipažinti su tėvu. Tiesa, anas nežino, kad vaikiai du. Dar įdomiau, kad jie gimę tą pačią dieną ir turi ne tik tą pačią pavardę, bet ir vardą. Kaip taip gali būti? Va ir bando papasakoti rašytoja, užgriebdama nuo jų senelių ir dar toliau.
Visa kita, labai tipinė rusiška maniera. Kažkaip dauguma jų autorių mėgsta nuklysti į įvairių veikėjų praeitį, kabinti nuo pat vaikystės, tada grįžti ir imtis kito personažo ir toliau rutulioti tuo pačiu būdu. Lyg ir įdomu, bet tarsi trūksta siužetinės linijos. Tai va vyniojo, vyniojo ir gale gavosi kažkokia nesąmonė.
Skaičiau smagiai, nes tose veikėjų istorijose gausu sovietinių ir posovietinių realijų, KGB darbuotojų gyvenimėlio ir kitų detalių, kurios visada įtraukia, nors jau girdėta šimtą kartų. O visa kita – muilo opera be detektyvo.
Puslapių skaičius: 304
Knygos kilmė: pirkau
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: romanas.
+ There are no comments
Add yours