Lucy Fricke „Dukterys“
Mano komentarai: Vienas tų atvejų, kai nežinau, ką parašyti apie knygą. Patiko? Lyg ir. Kuo? Gūžt pečiais.
Esmė ta, kad tikėjausi melancholiškai linksmo kūrinio. Šilto. Na ne Uvės stiliaus, bet su panašiu tikslu. O realybėje pasirodė per daug savigraužos. Mane labai erzina personažai ir realūs žmonės, kurie save graužia graužia graužia ir negali nustoti, o priežasčių lyg ir nėra. Kažkokie nesusiklostę santykiai su tėvais, noras pabėgti nuo problemų, netikusios antros pusės, na tiesiog gyvenimas ir tiek, ir tada pasileidžia laukais gadinti savo gyvenimų. Tarsi žmogus savo noru paima kokią problemą ir ją kramto kramto ir pamiršta išspjaut, jau seniai nebežino, kodėl jis nelaimingas, bet baisiai užsiliuliuoja tame. Nes gi jis vienišas, nepritapęs, nesuprastas, liūdnas, oi oi. Ir ne, aš nesijuokiu iš žmonių, kurie rimtai turi problemų, jaučia nerimą, bijo šypsotis. Tačiau vistiek užknisa, kad labai daug tokių, kurie tiesiog tuo mėgaujasi, nes toks tas XXI amžius, visi turime viešai atsakyti „gyvenu gerai“, o paslapčia raudoti į pagalvę. Va tokią nuotaiką man sukėlė šis kūrinys.
Dvi draugės veža vienos iš jų tėvą į kliniką, kurioje bus atlikta eutanazija. Nelinksma kelionė, užtat seniukas vienas fainiausių knygos veikėjų. Bent jau turi ūpo su savo gyvenimu daryti ką nori ir kaip nori, o ne graužtis graužtis graužtis. Pats rašymo stilius chaotiškas, šokinėjantis, kiek sunku išlaikyti dėmesį, o kadangi nieko labai įdomaus ir nevyksta, ateina džiaugsmas, kad kūrinio apimtis gana nedidelė. Gale lyg bandyta įterpt keistų trilerio elementų, nelabai suvokiau jų prasmę.
Perskaičiau. Pamąsčiau apie žmones ir jų pomėgį neleisti sau jaustis laimingais. Ir pamiršiu po kiek laiko.
Oficialiai: čia.
Puslapių skaičius: 192
Knygos kilmė: leidyklos „Sofoklis“ dovana
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: romanas
+ There are no comments
Add yours