Maurizio de Giovanni „Picofalkonės šunsnukiai“
Mano komentarai: Žavus, atmosferinis detektyvas tiems, kuriems jau pabodo skandinavų autorių tamsumas, labiau imponuoja agatiška klasika, tačiau norisi kažko šiuolaikinio. Nėra čia daug veiksmo, tik karštas italų charakteris 🙂
Picofalkonės komisariatas stipriai susikompromitavo, tad buvo suformuotas iš naujo. Įvairios nuovados, kurių paprašyta atsiųsti specialistų, nusikratė savo nepageidaujamaisiais – šunsnukiais. Nors nežinau ar šis žodis čia tinka, nes man asocijuojasi ne su atstumtaisiais, o su smagiais vyrukais, kaip iš Oušeno vienuoliktuko :). O gal jie tokie ir yra? Kaip kurie.
Kiekvienas naujokas (ir du seni nuovados darbuotojai) su savo asmeniniais gyvenimėliais, kuriuos pažinti tenka skaitytojams, bet ne kolegoms. Visi margi, visi įdomūs, visi šiek tiek karikatūrizuoti.
Bylos knygoje buvo dvi. Viena tokia lyg tarp kitko. Detektyvai turėjo išsiaiškinti ar tikrai smalsi močiutė matė neleistiną veiklą. Kita gi – pagrindinė. Neištikimo notaro žmogžudystė. Autorius iš visų veikėjų perspektyvos po truputėlį sudėlioja smagią istoriją, kuri patenkino mano lūkesčius detektyvams. O jie nėra tokie jau dideli, tenoriu, kad būtų įdomu, kartais juokinga, bent kažkiek logiška.
O pradžioje minėjau, kad knyga atmosferinė. Taip taip, ta Italija su savo eismu, rajonėliais, įvairių socialinių sluoksnių personažais…
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Oficialiai: čia.
Puslapių skaičius: 320
Knygos kilmė: knygą padovanojo leidykla „Balto“
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: detektyvas
