Daphne du Maurier „Mano giminaitė Reičelė“
Mano komentarai: skaičiau ir galvojau, na kodėl man čia viskas taip girdėta. Tada nusprendžiau, kad gal dėl to, kad čia klasika, siužetas atpasakojamas vienu sakiniu ir busiu jau kažkur prisiskaičiusi spoilerių. Na, bet sėdusi rašyti atsiliepimo sugalvojau pasigūglinti savo pačios bloge ir, laba diena, skaičiau aš ir Reičelę, ir Rebeką. Tačiau Reičelė nutiko prieš 1029 knygas, nebuvo itin įsimintina, tad gal atleistinas toks užsimiršimo priepuolis :).
Taigi, pacituosiu, ką prieš 11 metų pasižymėjau bloge:
„… siužetas skystas, įtampa tik menama, pabaiga nuspėjama. Taigi, gerai knygą įvertinau tik todėl, kad man visai patinka tokios moterys, kaip Reičel. Ta prasme tokios, kurios gauna, ką nori ir joms nieko nereikia daryti. Tiesiog šios gyvena gerais laikais, kai vyrai galvoja, kad moterys yra nevisprotės. O kai apie tave taip galvoja, o tu nesi kvailas, tai tik naudojiesi ir naudojiesi padėtimi.“
Taigi, štai prabėgo daug metų, Reičel tapo Reičele, pusseserė tapo giminaite, bet esmė nepasikeitė. Galiu tik pagirti, kad šį kartą labiau atkreipiau dėmesį į autorės stilių, kuriuo ji pagarsėjusi: mokėjimą virš galvos pakabinti blogą nuojautą. Ir personažų charakteriai visai neblankūs. Tačiau pats siužetas – nuobodus, o pagrindinio veikėjo apsėdimas man buvo juokingas. O-dieve-koks-asilas-visiškas-višta.
O „Rebeką“ turbūt irgi perskaitysiu, nes neseniai pirkau, nors užrašuose pažymėta, kad ten jau ji višta 🙂
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Oficialiai: Aprašymas leidyklos puslapyje.
Puslapių skaičius: 448
Knygos kilmė: knygą padovanojo leidykla „Svajonių knygos“
Perskaityta: 2021 01 16
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: romanas, romanas su gotikine atmosfera