1228(24) Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“

Hanya Yanagihara „Mažas gyvenimas“

Mano komentarai: Įkvepiu, iškvepiu ir net nežinau, ką pasakyti apie šią knygą, kurią jau apkalbėjo, kas netingėjo. Turbūt tik savo įspūdį, nes apžvalgų susirasite pas profesionalus, ar ne?

Pradėsiu nuo to, kad knyga vos pasirodžiusi socialinėje erdvėje sukėlė sujudimą, nes leidykla parašė, kad tai odė draugystei, bet nenurodė, kiek kančios ir žiaurumų turės ištverti tie draugai. Ką gi. Esu užkietėjusi detektyvų skaitytoja. Ir visokių smurtinių romanų. Scenos šioje knygoje toli gražu nebuvo tokios žiaurios, kokių esu prisiskaičiusi. Taip, yra prievartos aktų, bet autorė jų nedetalizuoja. Duoda suprasti – mušė, išnaudojo, daug ir dažnai. Sunku, skaudu, tačiau šia prasme knyga neišsiskiria iš modernių leidinių sąrašo. Visgi, daugelį kitų kūrinių pranoksta savo paveikumu. Štai čia ir atsiskleidžia talentas. Norisi pykti ant autorės, kodėl knyga tokia ištęsta, kodėl tiek nuobodžių lapų  pradžioje, kodėl turim kankintis kartu su veikėjais 700 smulkučio šrifto puslapius? Tačiau ar tikrai pajustume tą kančią, jei viskas vyktų greitai, op op? Ar netaptų šis psichologinis epas buitiniu trileriu?

Pats siužetas nėra itin sudėtingas. Yra štai keturi draugai: architektas, aktorius, advokatas ir dailininkas. Studijų metais jie gyveno viename kambaryje ir sulipo. Vienas jų – advokatas Džudas – yra viso ko ašis. Žmogus gyvenime patyręs viską, kas blogiausia. Nesisekė vaikinui, tai jau tikrai. Jei jis stovėtų autobusų stotelėje, į ją garantuotai įlėktų BMW. Jei prasivertų smegduobė, tai būtent ten, kur jis stovi. Tik autorė nesivargino tokia banalia buitimi, jau kai dėjo, tai iš peties. Pradedant negalia (atsiradusią, o ne prigimtine), baigiant… Na visu tuo, dėl ko pažyra įspėjimai. Žinoma, tokia patirtis turi pasekmių. Žmogus turi bjaurių priklausomybių, visiškai savimi nepasitiki, netiki, kad jį gali mylėti, netiki, kad vertas gerumo, o jei tokio sulaukia, žinoma, save baudžia. Ir įsivaizduokit, kaip su tokiu žmogumi gyventi aplinkiniams? Neįmanoma, tačiau vat čia ir odė draugystei, nes gal atsiras kažkas, kas nepasiduos? Vėl ir vėl?

Kartojuosi. Knyga skaudi ir paveiki, ir greitai ta kančia nesibaigia, ir mesti nesinori. Sako, kad ji ne visiems, bet aš net nežinau, kam ne. Sakyčiau net atveria akis. Aš tikrai žinau žmonių, kuriems reikia psichologinės pagalbos, tačiau jie net tą žinodami jos atsisako. Ši istorija leidžia pagyventi jų galvose. O ir pažiūrėti į save. Štai aš, pavyzdžiui, save laikau labai negražia, stora ir ne tokia, šalia kurios gali didžiuotis. Ir dažnai elgiuosi kaip Džudas. Kai vyras pakviečia kažkur, kur bus jam pažįstamų, bet man nežinomų žmonių, kolegų, vengiu ir dažniausiai atsiakau, nes man atrodo, kad neturėčiau gadinti žmogaus reputacijos ir įvaizdžio, nes jam tiktų visai ne taip atrodantis žmogus. Ir taip, čia mano asmeninės psichologinės problemos. Šita knyga leidžia pamatyti kaip jaučiasi viena pusė ir kaip jaučiasi kita ir kodėl čia neveikia „nenusisšnekėk“ ir panašūs paprotinimai.

Kaip jau sakiau, apžvalgų rasite, o aš dalinuosi įspūdžiu. Ir įspūdį knyga man paliko didelį. Man ji pasirodė viltinga ir teigiama. Nes yra žmonių, kurie niekada nepasiduoda, kurie palaiko, myli, vėl palaiko, pakelia, ir dar kartą pakelia, ir vėl, ir taip be galo be krašto, ir net jei abejoja viduje, niekada nepasiduoda, nesvarbu, kiek tu psichuoji. Ir tai yra nuostabu.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Aprašymai leidyklos puslapyje.

Puslapių skaičius: 672
Knygos kilmė: knygą padovanojo leidykla „Baltos lankos“
Perskaityta: 2021 01 12
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: romanas, drama