1207(3) Sarah Haywood „Kaktusas“

Sarah Haywood „Kaktusas“

Mano komentarai: Iš tiesų, tai tie užrašiukai ant viršelio, kaip antai Olifant gerbėjams, – erzina. Nes dažniausiai nepateisina lūkesčių. Kita vertus jie leidžia įsivaizduoti, kokią pagrindinę mintį rasime knygoje. Eleonora man labai patiko. Dėl to, kad tarp mūsų radau daug panašumų. Ir, žinoma, aš skeptiškai žiūriu į palyginimus, bet „Kaktusas“ buvo gera!

Literatūrinių aukštumų nesitikėjau. Juk čia ne tas atvejis, kai norisi gražios prozos. Čia viskas apie charakterius ir situacijas, į kurias mus įmeta gyvenimas. Kaktusienė (o taip, aš net skaitydama knygą negalėčiau atsakyti, koks pagrindinio veikėjo vardas, jei asociacijų būdu nepasistengiu jo specialiai įsiminti. Matau tik vizualų žodžio vaizdą, yra gal kažkoks sutrikimas?), taigi, kaktusienė jau vyresnio amžiaus vieniša moteriškė. Visas jos gyvenimas sustyguotas taip, kad iš vėžių neišmuštų visokie netikėtumai. Ji visada žino, ką rengtis, ką valgyti, kaip dirbti. Tačiau gyvenimas pasikeičia mirus mamai, o kaktusienei įsitraukus į kovą su broliu dėl palikimo. Ai ir dar dėl nėštumo.

Ką parodė autorė? Kad ne visos saugios situacijos yra geros situacijos. Kad ne visada reikia eiti iš tos komforto zonos. Kad įsileisti vieną kitą žmogų į gyvenimą nėra blogai. Kad nebūtina pasukti istorijos taip, kad herojė būtinai sužydėtų, o jos gyvenimas kardinaliai pasikeistų. Užtenka vieno kito normalaus pokyčio. Nebūtina pamėgti visos žmonijos.

Mano akimis ši knyga yra žinutė, kad vieniši žmonės yra normalūs. Keisti žmonės yra normalūs. Viską kontroliuoti norintys žmonės yra normalūs. Ir dar normalu jei tampi vos vos mažiau vieniškas, vos vos mažiau keistas ir vos vos daugiau atsipalaiduoji. Nes gyvenimo aplinkybės mus visus priverčia pasikeisti. Aš irgi kažkada beveik numirdavau pamačius skambutį iš nepažįstamo numerio, o dabar atsiliepiu kaip niekur nieko. Todėl įvykiai nutikę knygos herojei nori nenori paliko pėdsaką. 

Ir dar. Buvo vietų, kur sau tyliai kikenau. Bet nesakysiu kur, nes paskui nėščios moterys mane prakeiks. 

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Aprašymas leidyklos puslapyje.

Panašios knygos: Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“, Sayaka Murata „Kombinio moteris“.

Puslapių skaičius: 368
Knygos kilmė: knygą padovanojo leidykla „Alma Littera“
Perskaityta: 2020 11 13
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram
Knygos žanras: romanas