1160(81) Tayari Jones „Nuojautos“

Tayari Jones „Nuojautos“

Mano komentarai: Iš šios knygos gavau ir daugiau, ir mažiau nei tikėjausi. Daugiau, nes tai įtaigi istorija apie žmonių santykius, jų virsmą keičiantis aplinkybėms. Ir dar todėl, kad neseniai kalbėjau apie savo meilę susirašinėjimo knygoms. O čia susirašinėjimas laiškais užėmė tikrai nemenką istorijos dalį. Man visada labai patinka stebėti, kaip keičiasi jų tonas. Aš ir pati labai mėgstu kalbėtis raštu, daug geriau save atskleidžiu.

Iš istorijos gavau mažiau, nei tikėjausi, nes laukiau sukrėtimo. Gal kažkokio šoko, slaptos ašaros dėl neteisybės. Tačiau, nors dažniausiai esu labai empatiška ir žliumbiu reikia nereikia, šios istorijos herojams artumo nepajutau. Na gal vienam vieninteliam – šeimos draugui.

Protu aš suvokiau tą neteisybę, kad žmogus yra nekaltai nuteisiamas (greičiausiai!) už tai, kad jis juodaodis. Protu man tos poros buvo gaila ir aš nepritariau visai sistemai, tam abejingumui, nenorui ištirti nusikaltimo. Bet širdimi aš nemėgau herojų kaip asmenybių. Man jie buvo nepatrauklūs, nelabai rūpėjo kaip susiklostys santuoka ir todėl emocijos prislopo. Gal čia ir yra paslėptas kabliukas – eiliniai žmonės, eiliniai gyvenimai, o tada bum ir viskas baigiasi – kiekvienam taip gali nutikti.

Visgi, kalbant tik apie santuoką, manęs neapleido mintis, kad net jei Rojus nebūtų sėdęs į kalėjimą, jų šeima būtų iširusi labai greitai. Ir būtent kalėjimas palaikė trapų ryšį. Bent jau iš pradžių.

Taip, šita knyga gili, kelia daug klausimų. Galima be galo diskutuoti ir nepritrūks temų. Tačiau man pačiai tesinori gūžtelėti pečiais ir tiek.

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Tikėjau, kad mūsų santuoka panaši į gražiai nuaustą gobeleną, netvirtą, bet pataisomą. Mes dažnai jį įplėšdavom ir užadydavom – visada šilkiniu siūlu, dailiu, bet trūkinėjančiu. 
Jaunavedžiai Selestija ir Rojus turėjo viską: įdomias profesijas, namus, žydinčią meilę – ranka pasiekiamas svajones. Tačiau vieną naktį jų šviesi ateitis subyra, kai Rojus neteisingai apkaltinamas išprievartavimu. Selestija neabejoja savo vyro nekaltumu, ir jiedu pasiryžę ištverti dvylika metų kalėjimo: vienas kitam rašo ilgus meilės laiškus, kantriai laukia dienos, kai vėl susitiks laisvėj. Tačiau net būdama nepriklausoma ir savarankiška Selestija ilgainiui ima ilgėtis peties, ant kurio pasiguostų ir nusiramintų. Ir Rojus tai ima nujausti.
Šis daugiaspalvis meilės, santuokos, ištikimybės paveikslas – žvilgsnis į širdis ir protus žmonių, kuriuos išskyrė ir negrįžtamai pakeitė nuo jų nepriklausančios aplinkybės. Ar meilė gali ištverti ilgus metus atskirai? Ar santuoka įmanoma negyvenant kartu? Ir ar šių laikų Penelopė liks ištikima ir sulauks grįžtant savo Odisėjo?

PSL:  352
Knygos kilmė: knyga dovanota leidyklos
Perskaityta: 2020 07 03
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.