1148(69) Lara Prescott „Mūsų čia nebuvo“

Lara Prescott „Mūsų čia nebuvo“

Mano komentarai: Pagaliau pasitaikė knyga, nuo kurios negalėjau atsitraukti. Buvo ten ir nuotykių, ir meilės, ir vargo, ir laikmečio problemų. Autorė kurdama istorija rėmėsi realiais įvykiais, tačiau ją apvilko grožinės literatūros rūbu. 

Tikri faktai. Buvo toks Pasternakas, turbūt žinote. Rašė jis knygą „Daktaras Živaga“.  O kai parašė, tai niekas Sovietų Sąjungoje nenorėjo jos išleisti. Knyga buvo perduota į Italiją, išleista ten, tapo bestseleriu, tada ją nusigvelbė JAV žvalgyba ir kontrabandos būdu grąžino į Rusiją kaip savotišką ginklą. Juk Živaga vaizdavo ne pačias gražiausias sistemos puses. Faktas ir tai, kad Pasternakas turėjo meilužę Olgą, kuri tapo Laros prototipu. 

Knyga. Autorė šią istoriją pavaizdavo tikrai įdomiai. Vienoje pusėje JAV CŽA biuras. Ir čia daugiausiai dėmesio skirta ne Džeimso Bondo tipo vyrukams, o moterims. Taikliai parodyta diskriminacija pagal lytis. Jei karo metu šnipių užduotys buvo ok, tai vėliau, nepaisant aukšto išsilavinimo ar kvalifikacijos, moterys tevertos mašinraštininkės darbo. Taukšėkit panelės mašinėlėmis, kad kad išsilavinimu lenkiat savo vadovus. Su keliomis išimtimis. Paliesta ir homoseksualumo tema. Mat šeštajame dešimtmetyje už tai galėjai tiesiog lėkti iš darbo, ką jau kalbėti apie visuomenės reakciją. Čia mes susipažįstame su šnipių pora, kurios dirba su Pasternako knygos užduotimi, o tuo pačiu narplioja ir savo santykius. Man patiko to laikmečio atmosfera. Šaltojo karo laikai man apskritai yra vizualiai labai gražūs.

Kitoje pusėje Pasternako istorija. Ir nepatiko man tas tipas. O kam gali patikti absoliutus egoistas ir savimyla gyvenęs tiek su meiluže, tiek su žmona? Ir kai jo mylimoji grįžta iš Sibiro, kur dėl jo kaltės praleido kelis metus tremtyje, ponas sau sugeba pagalvoti, ar bus ji graži dar. Taip taip, čia fikcija. Čia autorės fantazija. Ir ji tikrai nesistengė pavaizduoti garsaus rašytojo neigiamai. Tačiau man kyla toks natūralus moteriškas atstūmimas, kad aš net nebenoriu Živagos skaityti. Stuburą reiktų turėti ne tik stumiant savo knygą į pasaulį. 

Kaip ten bebūtų, įtraukė mane nuo pirmų puslapių. Stilius lengvas, greitas, smagus. Niekur neužstrigau ir tiesiog surijau kaip saldainį. 

O jūs skaitėt „Daktarą Živagą“? Ar patiko (nors jei ir nepatiko, kas gi prisipažins, kad pripažintos klasikos neįvertino)?

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, bet nebuvo ir labai blogai, nepatinkančių knygų aš nebaigiu, 2 – tikrai gera, nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, osom, wow, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Dvi šnipės. Uždraustas šedevras. Galimybė pakeisti istoriją. 
1956-ieji. Iškiliausias to meto rusų rašytojas Borisas Pasternakas užbaigia romaną Daktaras Živaga, kurį įkvėpė tragiška ir aistringa jųdviejų su Olga Ivinskaja meilės istorija. Dėl maištingo pobūdžio romaną Sovietų Sąjungoje bus uždrausta išleisti, likusiam pasauliui jis taps sensacija, ir netrukus autoriui pelnys Nobelio literatūros premiją.
CŽA, suvokdama Daktaro Živagos vertę ir galią parodyti, kaip sovietinė sistema varžo minties laisvę ir persekioja savo piliečius, Šaltojo karo lenktynėse nusprendžia pasinaudoti geriausios rusų literatūros įtaiga. Jų tikslas – romaną, tituluojamą didingiausia XX a. sukurta meilės istorija, slapta nugabenti už geležinės uždangos ir jo nešamą žinią paskleisti SSRS piliečiams. Šios ypatingos misijos imasi dvi CŽA šnipės: patyrusi ir rafinuota Salė ir talentinga naujokė Irina.
Mūsų čia nebuvo – tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie meilę, kūrybą, pareigą, pasiaukojimą ir neblėstantį tikėjimą, kad menas gali pakeisti pasaulį, literatūra – istoriją.

PSL: 448.  Knyga ledylos dovana. Perskaityta: 2020 05 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.