1130(51) Neil Gaiman “Vandenynas kelio gale”

Neil Gaiman “Vandenynas kelio gale”

Mano komentarai: Aš skaičiau ne vieną Neil Gaiman knygą ir dauguma man tikrai patiko. Kartais kažko trūkdavo, bet suversdavau tą trūkumą vertimui, ar dar kažkam. Nes po laiko lieka tik geriausi prisiminimai. Na, o knygos “Vandenynas kelio gale” vienintelis trūkumas yra tas, kad ji greitai baigėsi. Norėjosi daugiau, tuo pačiu tada ir giliau. Bet net ir tai, ką gavau, buvo nuostabu. Haris Poteris nėra vienintelė maginės fantastikos knyga pasaulyje, žinote :).

Pusamžis dėdė netikėtai užsuka į savo vaikystės vietovę. Ir tik atsidūręs prie kūdros, kurią jo draugė vadino vandenynu, jis atsiminė iš atminties pasprukusias vienos vasaros detales. Laiką, kai jo tėvų mašinoje nusižudė deimantų kasėjas, o šeimą užvaldė neaiški būtybė, kuri tarsi nori visiems duoti tai, ko jie trokšta, tarsi svajoja paversti visus vergais. Vienintelis berniukas mato tikrąjį tos utelės veidą ir kartu su drauge, kuri taip pat nėra žmogus (turbūt), drąsiai stoja į kovą.

Ši knyga yra apie draugystę, vaikystę, apie tuos dalykus, kuriuos pamirštame užaugę. Mane ji taip įtraukė, kad negalėjau patikėti, kad jau baigėsi. Net pyktelėjau, nes 600 puslapių būtų tobula. “Vandenynas kelio gale” truputį melancholiška, kartais šmaikšti, su išskirtiniais personažais. Galėčiau jai skirti kovo mėnesio knygos titulą. Drąsiai.

Oficialiai: „Vandenynas kelio gale“ – magiška britų rašytojo Neilo Gaimano istorija bet kokio amžiaus skaitytojui. Tai pasakojimas apie nepakartojamą ir bauginančią kelionę, kurią įveikę mes tampame brandžiais žmonėmis.
Po daugelio metų sugrįžęs į Saseksą, kur praleido nepamirštamas vaikystės vasaras, pusamžis vyras atsiduria aplinkoje, keliančioje jautriausius prisiminimus.
Hemstokų šeimos fermoje kadaise gyveno trys magiškų ir paslaptingų šios šeimos moterų kartos. Jauniausioji iš jų – Letė Hemstok – fermos ančių kūdrą vadindavo vandenynu.
Vyras pasineria į prisiminimus. Kai buvo septynerių, sėdint prie šio vandenyno ribos tarp įprastos realybės ir fantazijos buvo tokios perregimos, kad virsdavo siaubą keliančiomis realiomis būtybėmis. Nuo kažko panašaus ir pražūtingo kadaise jį apgynė Letė Hamstok. Ji buvo jauna, bet tokia išmintinga ir nepaprasta, kad viskas, ką ji sakė ar darė, buvo neginčijamai teisinga. Svarbiausia – ji visada tesėdavo pažadus saugoti ir ginti berniuką, kad ir kas jam gyvenime nutiktų.

PSL: 192; Knyga įsigyta savo lėšomis. Perskaityta: 2020 03 31

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.