1112(33) Gintautas K. Ivanickas „Tamsa ryja tamsą“

Estimated read time 4 min read

Gintautas K. Ivanickas „Tamsa ryja tamsą“

Mano mintys: Esu ne kartą sakiusi, kad nors savęs negalėčiau pavadinti didele fantastikos gerbėja, labiausiai dėl to, kad nesu jos skaičiusi tiek, kiek detektyvų, bet 9 kartus iš 10 man knygos patiko. Tiek mokslinės fantastikos, tiek fantasy. Taip, esu ta keistuolė, kuri neprisivertė įveikti nuobodaus “Žiedų valdovo” (nereikia čia mėtytis kiaušiniais), bet nepamenu jokio kito atvejo, kad būčiau metusi šio žanro kūrinį. Manau, kad fantastika patinka visiems, nes pvz., nelabai žinau žmonių, kurie skaitė, bet gali pasakyti, kad jiems nepatinka Haris Poteris.

Savaime suprantama, kad lengvai susidomėjau, kai savo soc. tinklų burbuliuke pamačiau sklindančias nuomones apie „Tamsa ryja tamsą“. Tada išgirdau, kad leidyklos nesutiko knygos leisti ir užsikepiau, kad labai reikia. Neslėpsiu, daug apie autorių nežinau. Tik tiek, kad kažkada jau parašė fantastinę knygą (berods pirmąją Lietuvoje?), kad yra jų išvertęs ir kai šias skaičiau, komentare klausė ar nekliūna vertimas :D. Bet aš turiu dar vieną keistenybę. Dzin man tie vertimai, nes aš taip įsitraukiu, kad jokio skirtumo ar ten “jo kojos priėjo”, ar “jis priartėjo” – esmė aiški. Ta va, tokia įžanga į Umbros kronikas.

Apie šią knygą instagrame sakiau, kad ji kaip užpelkėjęs nuostabus ežeriukas. Truputį yra reikalų prasibrauti, bet po to tik grožiesi ir mėgaujiesi. Kiek sunkoka, kol autorius įveda į pasaulį ir supažindina su veikėjais. Bet nė kiek nenuobodu, nes net ir šokinėjantys skyreliai labai įtraukia. Tai kažkokie mistiniai padarai ekspediciją užpuola, tai mergiotė į pasalą pakliūna, tai didysis kunigaikštis žudomas. Vėliau viskas puikiai sugula į vientisą istoriją, kurioje netrūksta nei nuotykių, nei paslapčių, nei detektyvinių elementų.

Kažkur skaičiau komentarą, kad autorius mažai dėmesio skyrė detalėms. Na taip, neaprašinėja išvaizdos ar patiekalų skonio, bet tai visai netrukdo įsivaizduoti. Štai ji tikrai rytietė, šitas – grynas Leonardas Da Vinčis, anas truputį d’Artanjanas. Kažkurie bruožai ir veiksmai vistiek sužadina vaizduotę. Žinoma, jei tik ją turi.

Pasaulis sukurtas tobulai. Yra paaiškinimai ir iš kur jis atsirado, yra magijos, tiesą sakant, yra viskas išskyrus tą liūdnąjį lietuviškumą, dėl kurio neretai vengiu mūsų šalies autorių. Nežinočiau, tikrai neatspėčiau, kokios šalies rašytojas čia buvo.

Rašydama apie knygas aš dažnai sulaukiu klausimo į ką panašu. Žmonės taip renkasi knygas. Jei patiko tas, tai patiks ir šitas. Tai va, nežinau, šiaip man pasirodė gana unikali istorija, bet kaip minėjau, aš visos fantastikos neperskaičiau. Mačiau, kiti minėjo “Juodąją gvardiją” (neskaičiau dar), o aš pati galiu pasakyti, kad ir “Sostų karų”, ir “Miglos vaikų” gerbėjai neturėtų būti nuvilti. Nuvilia vos vienas dalykas – tai tik pirma dalis, o kitos dar nėra :/

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Prabėgo daugiau, nei tūkstantis metų nuo tos dienos, kai žmonės atėjo į Umbrą. Umbra tapo jų namais, jų nauja tėvyne.
Tačiau ar gali būti taip, kad dabar į Umbrą ateina dar kai kas… bloga?
Dorenas es Tua – Talėjos gvardijos leitenantas, Akademijos auklėtinis.
Pjen Du Giuili – Čintos imperatoriaus šnipė, priversta bėgti iš tėvynės.
Taena s’Egil – ne sava valia Velengortijos karaliaus patikėtinė ypatingiems reikalams.
Kokiu neįtikėtinu būdu persipins tos trijulės keliai? Ir kur nuves, persipynę?

PSL: 294; knyga dovanota leidyklos. Perskaityta: 2020 02 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

1 Comment

Add yours

+ Leave a Comment