Ilja Ilf, Jevgenij Petrov “Dvylika kėdžių”
Mano komentarai: Turiu savitą požiūrį į klasiką. Neretai man atrodo, kad kūriniai yra pervertinti tik todėl, kad savo laiku jie neturėjo konkurentų ar kažkiek pralenkė laikmetį. Žinoma, vertinant skaitinį puiku yra atsižvelgti į jo parašymo aplinkybes, socialinę ar politinę aplinką. Tačiau jei viską atmestume, vertintume tik čia ir dabar, ne visi tie romanai pasirodytų verti dėmesio. Na, o “Dvylika kėdžių” man patiko ir šių dienų kontekste, ir įvertinus laikmetį. Tiesa, neskaičiau aš labai jau lengvai.
Itin sunkiai košiausi per pirmą ketvirtį. Nepasakyčiau, kad mane žavi rusų klasikų rašymo maniera, visi tie įmantrūs dialogai, taip besiskiriantys, pvz., nuo japonų, ar kad ir britų. Tačiau pralukštenusi pirmus sluoksnius, radau tikrai smagų skaitinį su krūva karikatūrinių personažų bei situacijų. Priminsiu, kad veiksmas vyksta sovietmečio pradžioje, kuomet visi bajorai dar labai šviežiai netekę turto ir tik tik persiorientavę į dorus tarybinius piliečius. Čia buvęs bajoras Kisa ir atsitiktinai sutiktas kombinatorius bei manipuliatorius Benderis, leidžiasi į kėdžių medžioklę. Mat gi vienoje jų yra paslėptas Kisos uošvienės lobis. Autoriai pasižymi tikrai geru humoru ir, akivaizdu, mokėjo subtiliai pašiepti tiek esamą, tiek buvusias santvarkas. Kiekvienos kėdės paieška yra tarsi mažytė bendro paveikslo dalelė. Visgi, nors greičiausiai ir neturėjau pamilti veikėjų, nes nėra jie teigiami, bet mane labai erzino Benderis. Na tiesiog, juk apie tas “Dvylika kėdžių” jau tiek esu girdėjusi, kad net neskaičiusi, galėjau cituoti kai kurias vietas, ir iš visų nuotrupų jau žinojau, kad su Benderiu man nepakeliui.
Smagiai skaičiau, bet turiu pasakyti, kad paskutiniame ketvirtyje pasidarė nuobodu. Atrodė, kad jau gana, pasakėt ką norėjot, baikit knygą, bet gi ne, vis tampėsi dar. Taigi, pliusiukas prie dar vienos klasikinės knygos. Ši bent jau patiko.
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Oficialiai: Šiame leidime pateiktas romano variantas, kuriame pagal rankraštį, mašinraštį, publikaciją žurnale „30 dienų“ ir pirmąjį „Žemės ir Fabriko“ leidimą rašytojo Iljos Ilfo dukra Aleksandra Ilf atstatė reikšmingiausius fragmentus, pašalintus iš ankstesnių leidimų skonio arba cenzūros sumetimais, ir išsaugojo stilistinius taisymus, pirminiame tekste darytus arba aprobuotus pačių autorių.
PSL: 416; knyga iš bibliotekos; Perskaityta: 2020 01 14
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.
Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/
