1091(12) Kazuo Ishiguro “Plūduriuojančio pasaulio menininkas”

Estimated read time 2 min read

Kazuo Ishiguro “Plūduriuojančio pasaulio menininkas”

Mano komentarai: Aš norėjau susipažinti su Ishiguro, bet tiesą sakant, nežinojau ko tikėtis. Man visi japonų autoriai asocijuojasi su Murakami, o čia dar vienu metu išėjo dvi vizualiai tokios panašios knygos (kaip tik Murakami naujausią ir turiu omenyje). Na, bet po Jo Nesbo man reikėjo nusiraminti. Norėjau nešokiruojančio, lėtai plaukiančio teksto ir tokį gavau. Knyga nestora, užtrukau vos kelias valandas ir praėjus kelioms dienoms, vis dar negaliu pasakyti ar buvo labai gerai ar tiesiog ramu.

Istorija pasakoja apie garsų japonų menininką, kuris po karo nebepiešia, bet tiesiog prižiūri seną namą ir gyvena su jauna dukterimi, kuriai ieško vyro. Piršlybos pokario Japonijoje apipintos, mums gal kiek sunkokai suprantamomis, tradicijomis, kuomet šeimos derasi, samdo detektyvus ir kitaip tyrinėja vieni kitų tinkamumą. Dėl dailininko praeities gali kilti keblumų, mat jis karo metu palaikė ne visai tą pusę. Tad ponas Ono lanko senus draugus norėdamas pagerinti savo reputaciją, kelionių metu, o ir kuisdamasis namuose jis prisimena praeitį. Po kąsnelį, ramiai, lėtai. Esame pamaitinami ta keista japonų bohemos atmosfera.

Perskaičiau knygą, kažką ji manyje palietė, bet pasakyti daug negaliu. Tiesiog senas žmogus papasakojo istoriją, kuri nei už širdies griebia, bei gąsdina. Esminis knygos pliusas – pasakojimo lėtumas ir atmosfera.

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: 1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą. 

PSL: 224; knyga dovanota leidyklos; Perskaityta: 2019 12 19

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/

4Comments

Add yours
  1. 2
    Salomėja

    Esu skaičiusi “Moterį smėlynuose”, o po to kažkaip niekas už akies nekliuvo, paskaitysiu gal kada prie progos 🙂

  2. 3
    Renolda

    Noreciau paantrint Arunui. Man japonu literatura pirmiausia asocijuojasi su Jasunari Kavabata ir Kobo Abe, nes pirmi i akis pateko. O Murakamio ir Ishiguro niekaip neprisijaukinu – knygos lentynoje seniai eles laukia nesulaukia.

  3. 4
    Salomėja

    Renolda, tai iš kur žinote, kad neprisijaukinate, jei eilės nesulaukia? Sulauktų, gal net jaukintis nereiktų. Ir dar smalsu, jei knygos dėl kažkokių priežasčių netraukia (man taip būna dažnai), kaip jos iš viso į lentyną patenka?

+ Leave a Comment