Teresa Driscoll “Draugė”
Mano komentarai: pagaliau baigiu savo anų skaitymo metų aprašymus ir galėsiu vėl numeruoti nuo vieneto. Šiuo metu esu pradėjusi dvi labai lėtas knygas. Ir noriu jas skaityti, ir kaip erzina! Nes manęs laukia trileriai, gyvenimiškos istorijos, detektyvai, noriu griebti jas, o vis kasuosi per dabar pradėtas… Bet pati gi žinau, kad anksčiau ar vėliau, perskaitysiu tas laukiančias.
Na, o “Draugė” man patiko. Kiti skaitytojai lygina ją su pirma autorės knyga “Aš stebiu tave”, bet kadangi aš jos neskaičiau, tai ir sugretinti negaliu, gal ir gerai. Jokių išankstinių lūkesčių.
Pasakojimas yra apie jauną mamą, kuri gyvena nedideliame miestelyje, pati labai norėjo čia įsikurti, bet atvažiavusi supranta, kad nuobodu, nėra ką veikti, visiškai degraduoja ir tolsta nuo vyro, kuris iš darbo grįžta tik savaitgaliais. Plius dar kaip pamišusi nori vėl pastoti. Man visada keista, kaip taip užsitrumpina smegenys? Tai va, miršta ji tame kaime, kol neatsikrausto žavi, panašaus amžiaus moteris su sūnumi. Jos kaip mat susidraugauja, nors naujokė nelabai patinka sutuoktiniui. Nežinau kodėl, bet knyga man šiek tiek priminė Harris “Ledinukų batelius”. Kažkuo. Nes “Šokolado” serija magiška šiek tiek, o “Draugė” visiškai buitinė. Tiesiog kilo asociacijos.
O šiaip, kuo patiko? Autorė mokėjo išlaikyti intrigą. Įtampa vis kilo, buvo smalsu, kas gi nutiks, nes atrodo nieko tokio ir nevyksta. Kažkas pasikalba telefonu, kažkas susitinka, veiksmo mažai, bet visą laiką nujauti, kad bus blogai. Kas? Kodėl? O ir paslaptėlę autorė gana gudriai pakišo visai netikėtą. Esu skaičiusi geresnių, esu skaičiusi blogesnių istorijų, bet tą dieną, kai gulėjau lovoje ir gailėjau savęs po danties rovimo, labai suėjo :).
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Oficialiai: Sofija jaučiasi pakliuvusi į pačios sau paspęstus ramaus gyvenimo spąstus. Prieš keletą metų ji troško pabėgti iš triukšmingo Londono ir mažame miestelyje saugiai auginti vaikus, tačiau dabar jaučiasi apimta nepakeliamo nuobodulio ir nusivylimo. Ji rūpinasi ketverių sūnumi, laukia tik savaitgaliais grįžtančio vyro, desperatiškai bando dar kartą pastoti ir ilgisi darbo reklamos agentūroje. Triukšmingai į miestelį atsikrausčiusi Ema taip pat turi panašaus amžiaus sūnelį ir įkūnija tai, ko taip trūksta Sofijai. Ema graži, paslaptinga ir kupina įdomiausių idėjų. Ji priverčia Sofiją vėl jaustis gyvą ir patikėti, kad jos gali tapti geriausiomis draugėmis. Nesvarbu, kad miestelyje apie naująją gyventoją sklando įvairiausių gandų… Bet štai Sofija ištikta panikos traukinyje į Londoną – ji ką tik sulaukė skambučio iš ligoninės. Čia po avarijos atvežti du berniukai. Vienas – jos sūnus.
Ar ji tikrai galėjo pasitikėti Ema?
PSL: 336; knygą dovanojo leidykla; Perskaityta: 2019 10 31
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.
Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/
