1058(84) Sejal Badani “Istorijų pasakotojos paslaptis”

Sejal Badani “Istorijų pasakotojos paslaptis”

Mano komentarai: Jau anksčiau minėjau, kad kūriniai, kuriuose minima Indija, man sukelia atstūmimo reakciją. Nebuvau ten, bet kiek teko susidurti su kultūra tik žiūrint iš šalies, man ji yra nepatraukliausia bendrame pasaulio kontekste. Tačiau nesu kategoriška ir tikrai teko skaityti puikių knygų, pvz., “Mažmožių dievas” ar “Šantaramas”. Tad per tą nusistatymą galima prasibrauti, svarbu tik nevežkit manęs į Indiją, prašau :).

“Istorijų pasakotojos paslaptis” buvo įdomi. Džėja yra amerikietė, indų emigrantų dukra. Jos svajonė yra susilaukti kūdikio, tačiau po trečio persileidimo ji palūžta ir šeima yra byrėti. Norėdama pakeisti aplinką ir banaliai tariant “atrasti save”, ji keliauja į tėvų gimtinę susitikti su mirštančiu seneliu. Deja, pavėluoja ir čia randa tik šeimos tarną, kuris ima pasakoti istoriją apie močiutę. Minimos močiutės jaunystė prabėgo tuo metu, kuomet Indiją valdė britai. Moteris buvo iš tų, kurios negalėjo susitaikyti su tradicijų nulemta vieta: būti žmona ir gera mama. Ji norėjo mokytis anglų kalbos ir rašyti istorijas. Kas savaime suprantama buvo sunkiai įmanoma, tad knygoje susidursime su visomis tomis nesuvokiamomis tradicijomis ir jų laužymo pasekmėmis.

Istorijoje man labai patiko tarno personažas. Jis gimė neliečiamuoju – žemiausia indų kasta, žmonės, kurie net nelaikomi žmonėmis. Visgi jau nuo pat pradžių turėjo išdidumo bei gerą humoro jausmą. Iš tiesų jis labai pagyvino visą istoriją. Dar tikrai įdomu buvo skaityti apie stiprią moterį, jos siekį, gebėjimą imti, ką tik gyvenimas gali duoti tokiomis aplinkybėmis. Kas nepatiko – gana tipinė ir labai banali meilės istorija. Nereikėjo jos. Dar šiek tiek nuvylė dramatiškumas. Visą laiką atrodė, kad Džėjos mama turi kažkokią siaubingą paslaptį, dėl kurios nenori grįžti į Indiją. Išprievartavimas? Nesantuokinis vaikas? Dar kažkas baisaus? Prisigalvoji, o atomazgoje nustembi, kad tik tiek?

Nėra ši istorija labai sunki, kai tik tiko vienai maloniai vasaros dienai hamake.

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Žurnalistė Džėja po trečio persileidimo visiškai palūžta, jos santuoka ima byrėti. Gelbėdamasi nuo skausmo ji palieka Niujorką ir keliauja į tėvų gimtinę Indiją. Čia tikisi ne tik surasti ramybę, bet ir išsiaiškinti, kodėl mama visą gyvenimą buvo apimta nepaaiškinamo liūdesio ir nė karto į Indiją negrįžo – net atsisveikinti su mirštančiu tėvu. Indijoje Džėja sutinka Ravį, buvusį senelės tarną ir ištikimą draugą. Jo papasakota istorija atveria šeimos paslapčių lobyną, kurio didžiausias brangakmenis – Džėjos senelė Amiša. Tais laikais, kai šalį valdė britai, Amišai buvo lemta tapti klusnia žmona ir gera motina. Tačiau jauna moteris troško daugiau: jos galvoje gimdavo nuostabūs pasakojimai ir ji svajojo užrašyti juos anglų kalba, kurios išmokti galėjo tik britų mokykloje. Bet kaip siekti savo svajonės, kai tam prieštarauja negailestingi papročiai ir net šeima? Su dešimtmečius saugota Amišos paslaptimi Džėja gauna neįkainojamą palikimą. Ir jos gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo…

PSL: 256; knyga dovanota leidyklos; Perskaityta: 2019 08 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/