1020(46) Jørn Lier Horst “Uždaryta žiemai”

Jørn Lier Horst “Uždaryta žiemai”

Mano komentarai: Aš labai mėgstu skaityti detektyvines serijas, bet visai nepatinka jas aptarinėti. Kodėl? Nes veikėjai dažnai tie patys, nuotaika panaši, rašytojo pasakojimo būdas jau gana aiškus, viską būnu aptarusi anksčiau. Esu šiek tiek kalta, kad skaičiau knygas chaotiškai, tad iš pradžių perskaitau, kuomet personažai jau išsiskyrę, o po to tik kaip iki to ėjo :D. Kita vertus ir leidykla nepadeda, nes turime išleistas tik tris Jørn Lier Horst knygas: septintą, aštuntą ir devintą (pati skaičiau nuo devintos iki septintos), o tai kur kitos šešios?

Taigi, “Uždaryta žiemai” man patiko mažiausiai ir todėl aš net džiaugiuosi dėl chaotiško eiliškumo pasirinkimo, nes gali būti, kad tada būčiau apėjusi kitas knygas. Bėda tame, kad pats tyrimas man nepasirodė labai įdomus, nes jis susijęs su organizuotu nusikalstamumu ir tai ne taip intriguoja, kaip kažkokio pavienio nežinomo psicho gaudymas. Visiškai mažai atsiskleidė ir Viljamo dukra žurnalistė. Kitose knygose jos tyrimo būdavo tiek pat kiek tėvo.

Įdomioji dalis ta, kad detektyvas darbo reikalais vyko į Vilnių. Aš žinau, kaip jautriai kai kurie reaguoja, kai mūsų šalis būna įtraukta į detektyvinius romanus ne iš gerosios pusės. Ir iš tiesų, Viljamą kabino kekšės, čiupinėjo elgetos, kažkur Paneriuose matė arklį ir pašiurpino Gariūnai, kaip vien vogtų prekių vieta. Na, dėl Gariūnų gal ne visai sutinku, iš to ką pasakoja knygoje, panašu, kad herojus buvo Rietavo ar Panevėžio mašinų turguje, Garuose pagrinde naujos šmutkės iš Lenkijos bei Kinijos ir gal tik vietomis galima rasti tai, ką pasakojo. Na, o dėl viso kito, nėra ko įsižeisti. Nors istorija parašyta beveik prieš 10 metų, paskaičiusi aš vaikščiojau ir kritiškai žiūrėjau į miestą. Grynai turisto, kuris nesijaučia saugiai akimis. Nes patys jau nebematome daugelio dalykų ir tarp jų jaučiamės gana jaukiai. Kad ir tuos jaunuolius, kurie visada prašo 20ct bilietėliui ar benzinui, tas tetas su gėlėmis ar netikrus kurčiuosius jau įpiešiame į kasdienybę ir tiek. O arklį, ar bent kokią ožką, manau, ir Šnipiškėse, tai yra centre, rastume, nereikia ir į Panerius grūstis.

Tai va, įspūdžių liko, autorius man vis dar patinka, iš trijų knygų ši buvo prasčiausia, bet vistiek dedu prie tų gerųjų.

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Jūros pakrante nusidriekęs tirštas rūkas apgaubia ištuštėjusius vasaros namelius ir atneša rudenį. Uvė Bakerudas sezoną visada užbaigia paskutines atostogų dienas praleisdamas šeimos vasarnamyje. Jam patinka tyla ir ramybė, kurios niekada ten neranda vasarą. Tačiau savaitgalio planus sugriauna išlaužtos vasarnamio durys ir pavogti brangiausi šeimos daiktai. Tikrindamas, ar kaimynų namelių neištiko toks pat likimas, viename jų Uvė randa kraujo klane gulintį kūną su kauke ant veido. Detektyvas Viljamas Vistingas per savo karjerą matė ne vieną žiaurią žmogžudystę, tačiau vasarnamio nusikaltimas atrodo itin ciniškas ir atliktas be skrupulų. Kruopščiai dėliojant chaotišką bylos paveikslą ir daugėjant aukų skaičiui, detektyvo intuicija sako, kad, netikėtai susidūrus dviem pavojingoms nusikaltėlių grupuotėms, jūros pakrantė virto šaltakraujiško mūšio lauku. Tyrimas nuveda Vistingą net iki Vilniaus. Padedamas vietinės policijos jis klaidžioja po skurdžiausius Lietuvos sostinės rajonų labirintus, ieškodamas atsakymų apie šiurpios nakties įvykius.

Gairės sau: KPS: 336  Kb 2019 05 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/