1004(30) Stefan Ahnhem “Beveidės aukos”

Stefan Ahnhem “Beveidės aukos”

Mano komentarai: ir vėl smagu pasidžiaugti perskaičius puikų detektyvą! Tik suprantu vieną – apžvalgų skaityti neverta, tikiuosi ir maniškes jūs skaitote tik po to, kai jau turite susidarę nuomonę ir norite pasilyginti bei padiskutuoti. Tiesa, man būna keista, kai kažkas padeda liūdną širdelę dėl nesutapusios nuomonės :). Niekada nepamirškite, kad knyga kartais į rankas patenka žmogui, kuris visai nemėgsta tokio žanro. Tada jis lieka šokiruotas ir sutrikęs, kokią nesąmonę čia skaitė :). Pvz., tarp blogų atsiliepimų skaičiau mintį, kad knygą gadino grubios ilgos sekso scenos, bet neatsimenu nė vienos, viskas dažniausiai baigdavosi sakiniu “ir šiandien jie mylėjosi virtuvėje”. Skaičiau, kad netikusiai išverstas žargonas, bet jis buvo naudojamas tokiose vietose, kuomet ir turėjo skambėti netikusiai (tėvas bando atspėti, kokia kalba šneka jo paauglys sūnus). Na, bet aš nesu išranki, kai kalbame apie šiuolaikinius detektyvus. Ir patys matote, kad skaitau jų daug, tad vieni atrodo labai blankūs ir po trijų kitų aš pamirštu bei blogo paieškoje turiu tikrinti ar iš viso skaičiau, kiti gi įsirėžia ryškiau ir nors detalės iš galvos iškrenta, bet įspūdis lieka ilgam. “Beveidės aukos” tarp pastarųjų. Siužetas buvo iš tiesų neblogai susuktas, 600 puslapių neprailgo.

Iš pradžių maniau, kad sutiksiu tipinį, jau kiek nuobodoką scenarijų, koks, pvz., yra “Sausroje” ar “Aukojimo pelkėje”: į vaikystės miestelį grįžta žmogus ir pradeda lįsti visokios senos paslaptys. Tačiau, nors Fabianas Riskas ir grįžo, visgi ta vieta ne toks jau ir mažas miestelis, o kažkokios didelės paslaptys neėmė vertis, nusikaltimai buvo vykdomi čia ir dabar, nors, žinoma, šiek tiek susiję su praeitimi. Esmė atrodė jau girdėtai – kažkas ėmė žudyti žmones, kurie prieš daug metų mokėsi vienoje klasėje. Tačiau nepaisant to, kad tokios istorijos lyg ir iščiupinėtos jau, autorius sugebėjo nuolat sukalioti siužetą. Tai į kairę, tai į dešinę, žingsnis pirmyn, žingsnis atgal, kuomet visiškai susipainioji ir nebežinai kas čia vyksta. Beje, ar pastebėjote, kad jei knygoje yra prieš kiekvieną skyrių papasakojama kokia nors nežinomo veikėjo, galimai žudiko, istorija, ar dienoraštis, minčių fragmentai, tai visada paaiškėja, kad ji ne to asmens apie kurį galvojate pirmiausiai. Ir dar niekada nebuvo kitaip.

Nepaisant labai šiurpių nusikaltimų, bėgimo, lėkimo, santykių aiškinimosi, mane labai linksmino švedų ir danų santykiai. Jau nepirmoje knygoje skaitau apie danų nemeilę kaimynams (bet ne atvirkščiai). Ir ji tokia juokinga ir sava :D. Mes čia gi irgi turim visokių santykių.

Na, ką čia pasakyti reziumuojant? Laukiu kitų knygų vertimų, berods jau yra dar trys :). Ir jei mėgstat žanrą, tai nežinau, kodėl turėtų nepatikti ir ši knyga.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: Gimtajame detektyvo Fabiano Risko miestelyje įvykdyta kraupi žmogžudystė: iš išorės užremtame mokyklos darbų kabinete rastas mirtinai nukraujavusio vyro kūnas nukapotomis plaštakomis. Policijos tyrėjai įsitikinę, kad tai smulkmeniškai suplanuotas kerštas. Tačiau kas ir kodėl galėjo trokšti susidoroti su ramiai miestelio mokykloje dailide dirbusiu Jorgenu Polsonu? Vienintelė aiški užuomina – nusikaltimo vietoje palikta devintos klasės mokinių nuotrauka. Vienas veidas joje jau užbrauktas – tai ką tik įvykdytos žmogžudystės auka. Vadovaudamasis nuojauta ir vis ryškiau iškylančiais mokyklos prisiminimais, Fabianas Riskas imasi tyrimo. Tačiau detektyvą skubėti verčia ne tik profesinė pareiga: nuotraukoje – ir jo paties veidas.

Gairės sau: KPS: 592 Kn 2019 04 11

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/