1000(26) Colson Whitehead “Požeminis geležinkelis”

Colson Whitehead “Požeminis geležinkelis”

Mano komentarai: kažkada sakiau, kad knygas dažniausiai pasirenku pirmo impulso vedina. Pvz., aš net nenumaniau apie ką yra “Požeminis Geležinkelis”, kuomet pirmą kartą pamačiau viršelį el. parduotuvėje. Bet mane patraukė pavadinimas, nes šiaip turiu silpnybę traukiniams, o ir kažkaip asociacijos kilo apie “Metro” ar panašias knygas. Žinoma, to negavau, bet sėkla jau pasėta ir norėjau perskaityti šią istoriją. Parodžiau instoje, kad parsinešiau iš bibliotekos ir žmonės sakė, kad nelabai ji… Įsitikinam.

Pulitzerio premija, “goodreads” geriausia metų knyga ir panašūs užrašai šiek tiek baidė. Paprastai tai reiškia, kad man nepatiks, kad knyga bus išliaupsinta kritikų, visi kiti linksės galvomis, nes neturi savo nuomonės, o realiai gausis šnipštas. Bet gi ne, tikrai buvo įdomu, nors rašymo stilius savotiškas. 

Istorija pasakojama vergės Koros akimis. Ji gimė plantacijoje, nuo mažumės matė tik žiaurumą, patyrė tik smurtą ir kovą už būvį. Autorius Koros lūpomis kalba gana atsainiai ir abejingai. Dėl to knyga susilaukė nemažai kritikos, na, kad trūko emocijos. Tačiau manau, kad jei gimęs sužinai, kad esi daiktas, tai ko gero save daiktu ir laikai iki tam tikro emocinio lūžio. 

Kora su draugu pabėga iš plantacijos ir keliauja į šiaurę, kur juodaodžiai jau yra laisvi žmonės (sąlyginai, juk pamenam, kad dar iki praeito šimtmečio vidurio turėjo sėdėti ant atskiros autobuso sėdynės). Veiksmas vyksta prieš pat pilietinį karą. Istorijoje pasakojama, kaip požeminiais traukiniais jie stumiasi per žemyną, kiekvienoje stotyje sutikdami žmonių, kurie tiesia pagalbos ranką. Žinoma, kad iš karto lėkiau gūglinti ar buvo toks traukinys. Bet ne, realus požeminis geležinkelis neegzistavo, tačiau tokiu kodiniu pavadinimu buvo vadinamas tinklas, kuris padėdavo pabėgusiems vergams. Kiekvienas ryšininkas buvo “stotis” ir žinodavo tik kitą bėglių stotelę, kad negalėtų netyčia išduoti informacijos. Skaičiau apie tai, kaip vergai buvo slepiami rūsiuose ir palėpėse, kaip žūdavo gelbėtojai, kai šiuos išduodavo kaimynai, pagalvojau, kad gyvus paveikslus nupiešti autoriui padėjo dar tokios nesenos žydų istorijos. Nes viskas taip pat. 

Man patiko, kad ši knyga nėra parašyta dramatišku tonu. Tiesiog papasakotas vienas žmonijos fragmentas. Nebūtinai turime žliumbti, kad istorija atrodytų stipresnė. Ir šiaip, šiek tiek praturtėjau žiniomis apie to laikmečio politinį valstijų foną. Tad taip, vertinu puikiai, nors nemanau, kad tai knyga, kuriai lemta tapti klasika, kaip žadama viršelyje.

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Oficialiai: „Požeminis geležinkelis“ – istorija apie vienos moters įnirtingą ryžtą pabėgti nuo vergijos siaubo ir sukrečiamai įtaigus istorijos apmąstymas. Kora yra medvilnės plantacijos Džordžijos valstijoje vergė. Visi vergai čia gyvena lyg pragare, bet Korai blogiau negu daugeliui; ji atstumtoji net tarp kitų afrikiečių. Kai Cezaris, neseniai iš Virdžinijos atvykęs vergas, papasakoja jai apie požeminį geležinkelį, juodu nusprendžia bėgti į šiaurę. Jie leidžiasi į šiurpią kelionę, į vieną valstiją po kitos, ieškodami tikros laisvės. Kaskart sustojusi Kora susiduria su vis kitokiu pasauliu, kurį autorius talentingai atkuria remdamasis priespauda, kurią juodaodžiai patyrė laikais prieš JAV pilietinį karą. Žiaurus ir sukrečiantis pasakojimas, atspindintis to meto vergų kasdienybę, tačiau kartu ir įkvepianti istorija drąsai, optimizmui ir gyvenimo džiaugsmui. Tai vienintelė knyga per paskutinius 20 metų apdovanota ir Nacionaline knygos, ir Pulitzerio premija. Tai knyga, kuriai lemta tapti klasika.\

Gairės sau: KPS: 328 Kb 2019 03 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook arba Instagram.

Dar viena vieta, kur rašau apie knygas: www.venividi.lt/straipsniai/category/knygos/