Trys mano balandžio knygos: nusikaltimai ir tyrimai

Trys… Ko gero mano antirekordas. Kas pakišo koją? Du dalykai. Vienas jų yra tas, už kurį save linčiuoju, o kitas tas, kuriuo save pateisinu, nes jums tai dzin, o aš turiu skaitymo tikslų :). Tai va tas pirmasis yra ir vėl mano gyvenime atsiradęs “Candy Crush”. Aš kažkada buvau pakibusi, o po to nusibodo ir dviejuose prieš tai turėtuose telefonuose net nebuvau įsidiegusi. Tačiau per Velykas kažkaip reikėjo neįpareigojančiai pramušti laiką ir štai aš vėl stumdau saldainius, užuot skaičiusi. Siaubas. Antras dalykas tas, kad ruošiausi savo el. parduotuvės atnaujinimui, kuris pagaliau, po kokių 4 metų kalbų, įvyko. Ir kadangi sistema man nepažįstama, išsiaiškinti, pritaikyti, susirasti reikiamus modulius ir t.t. reikėjo savarankiškai, tad aš labai daug vakarų panirdavau į Narniją bandydama padaryti elementarius dalykus. Taip ir gavosi, kad perskaičiau vos tris knygas. Tiesa, viena jų buvo 768psl, tad atstoja dar kokias 3 :).

Dvi iš trijų buvo elektroninės. Viena skaityta telefone, kita skaityklėje. Aš dar kartą priminsiu visiems, kurie man kartais rašo, kad negali skaityti el. knygų ekrane dėl akių bėdų, kad tas “ekranas” yra kompiuteryje, telefone ir planšetėje. Skaityklės yra visiškai kitokios. Užsukite į kokį “Topo Centrą” ir pačiupinėkite. Kartais įmanoma pagalvoti, kad ekrano užsklanda yra lipdukas, štai tiek vaizdas panašus į popierių. True story, Greta rašė, kad bandė nulupt :).

Mano visos mėnesio knygos buvo apie tyrimus ir nusikaltimus. Vienoje istorijoje nuobodžiaujantis užsienietis tyrinėjo kalnų miestelyje taip ir neišaiškintą žmogžudystę, kitoje švedų policininkas gilinosi į įtartiną savižudybę, o trečioje sukompromituotas žurnalistas bandė išsiaiškinti, kodėl nusižudė garsaus režisieriaus dukra.

Luca D’Andrea „Blogio esmė“ – šią knygą perskaičiau per Velykas. Tiesiog apsižiūrėjau, kad nepasiėmiau nieko į viešnagę, tad panaršiau „Milžiną“ ir nusprendžiau, kad bus gerai. Na ir gana greitai sukrimtau.

Tai labai keista istorija. Ji vyksta mažame Italijos kalnų miestelyje, kur amerikietis scenaristas su šeima bando atsigauti po nelaimės, dėl kurios jis iš dalies kaltas. Tą kartą žuvo gelbėtojų sraigtasparnio ekipažas. Šiek tiek nuobodžiaudamas jis ima tyrinėti vietinius prietarus, gandus ir įsitraukia į kadaise įvykdytos, bet taip ir neišnarpliotos žmogžudystės istoriją.

Mes, skaitytojai, esame vedami nuo vieno miestelio gyventojo prie kito ir po truputį, kartu su Džeremijumi susidarome bendrą istorijos vaizdą. Man visada būna įdomu skaityti apie mažų miestelių bendruomenes, kuriose visi žino viską. Pilna apkalbų ir paslapčių, kurios visai nepaslaptys. Kiekvieną kartą aš džiaugiuosi, kad gyvenu gan dideliame mieste, kur gali nežinoti kas tavo kaimynas. Nesu lėto gyvenimo šalininkė ir mane net šiurpas krečia nuo to “visi viską žino” ir neįsileidžia svetimų.

Šalia viso tyrinėjimo dar narpliojami ir asmeniniai Džeremijaus santykiai, nes jo žmona tikrai nesidžiaugia tokiu giliu panėrimu į tyrimą. Na ir prisipažinsiu, kad tikrai patyriau netikėtumų knygos pabaigoje. Aš nepasakyčiau, kad ši knyga labai jau verta dėmesio net ir pramoginių detektyvų kontekste, visgi kuriama aplinka įtraukė, tad užskaitau.

Viveca Sten “Pražūtingas vidurvasaris” net neturėjo manęs kažkaip vilioti. Aš visada, jei tik pasitaikys proga, perskaitysiu skandinavišką detektyvą. Taip, dalis jų tikrai yra pervertinti ir jų vagonas prikabintas prie populiaresnių rašytojų traukinio, tačiau man dažniausiai patinka visa ta švediška-norvegiška-daniška aplinka. Šioje knygoje veiksmas vyksta Stokholmo archipelage ir tiesą sakant, skaitydama apie visus tuos salų ir salelių gyventojus aš ėjau pasižiūrėti kaip tai atrodo žemėlapyje. kažkaip labai įdomu pasidarė.

Taip ir įsivaizduoju daug mažyčių Nidų.

Pati istorija šiaip sau. Įtartina savižudybė perorientuota į žmogžudystės tyrimą. Užsigrūzinęs (neteko šeimos) policininkas Tomas besiblaškantis tarp žemyno ir salų. Jo draugės šeimos dramos. Viskas taip kažkaip pabira. Tad ir vėl gi, įdomiausia knygoje buvo man aplinka. Jau antrą kartą šiame tekste tai rašau. Ir skaičiau lėtai, nes nelabai sugebėjau įsitraukti.

Marisha Pessl “Naktinis filmas” – knyga gigantė. Kad ir kaip aš mėgstu ilgas istorijas, bet tiesiog nekenčiu to lietuviško formato. Kadangi knygas skaitau tik lovoje, tai su tokiu plytgaliu ant šono nepagulėsi. Greitai pavargdavau nerasdama patogios pozos skaitymui ir vėl pagaudavau save su telefonu ir stumdomais saldainiais :).

Tačiau iš esmės ši keista knyga paliko savotišką įspūdį. Savo atmosfera (tik ja!) man šiek tiek priminė Zafon “Vėjo šešėlį”. Keisti, mistiniai nutikimai, intriga, noras sužinoti dar ir dar. Tamsa.

Viskas prasideda tuo, kad randama nusižudžiusi garsaus siaubo filmų režisieriaus Kordovos dukra. Tiriamosios žurnalistikos atstovas, kadaise dėl Kordovos susikompromitavęs, imasi tyrinėti keistą mirtį. Ir čia mes kartu su juo bei keistais pagalbininkais, laušimės į beprotnamį, eisime pas būrėjas, kalbėsimės su keisčiausiais žmonėmis, papirkinėsime ir galiausiai bandysime patikėti juodąja magija. Taip, aš sakau “mes”, nes lengva kartu įsitraukti į siužetą.

Visa knygos intriga susideda iš to, kad Kordova labai paslaptingas. Niekas jo nematė, jo filmai apibūdinami taip, kad man nesitiki jog tokių būna. Aplink jį dedasi mistiniai dalykai, o visas pasaulis pilnas gerbėjų, kurie net žino ką reiškia cigaretė ar kita smulkmena filmo kadre.

Šiaip jau iki vidurio aš maniau, kad “Naktinis filmas” yra wow, bet po to prasidėjo visi reikalai su magijomis, kažkokie pasąmonės srautai, sapnai ir kt. psichologiniai skaitytojo spaudimai, kurie gal turėjo sukelti siaubą, bet tiesiog gadino gerą pradžią.

Tačiau, jei esate paslapčių, siaubo ir dramos mėgėjai, ši knyga galėtų atkreipti jūsų dėmesį.

Tiek skaitinių šį mėnesį, būtų smagu, jei pasidalintumėte, ką įdomaus perskaitėte jūs!

Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!