Šešios mano vasario knygos: pasaulio pabaiga, smurtas šeimoje, šiek tiek Pietų Amerikos, Danijos bei Izraelio

Posted in Knygos by
Knygos | Grožio blogas

Trumpesnis mėnuo atsispindi ir mano skaitiniuose. Nubrauktos 2-3 dienos minusuoja ir vieną skaitinį. Neabejoju, kad per tiek laiko pabaigsiu pradėtą knygą. O pagriebiau “Chemikę” nes prieš tai bandytos skaityti “Džonas pabaigoje miršta” teįveikiau 5 puslapius. Taip, aš tikrai nesu tas žmogus, kuris kankina nepatinkančią knygą iki galo. Niekaip nesuprantu kam, jei ir taip nespėsiu per gyvenimą perskaityti visų įdomių leidinių :D.

Taigi, vasarį perskaičiau 6 knygas.

Knygos | Grožio blogas

Trys buvo elektroninės, viena popierinė nuosava ir dvi iš bibliotekos.

Visos, išskyrus “Penkis kampus” yra aptartos mano knygų bloge, tad jei lankotės ten, tai šio įrašo nėra prasmės skaityti, nebent norite pamatyti, ką pirkome knygų mugėje, tad šokit į apačią.

Detektyvai

Michael Katz Krefeld „Sekta“ – pastaruoju metu arba Danija tapo labai madinga, arba aš ją visur dėl tam tikrų aplinkybių matau. Danų autoriai, knygelės apie danus, straipsniai žurnaluose apie tą šalį ir net įvairios reklamos kviečiančios aplankyti Kopenhagą. Aną dieną mačiau net „Delfi“ straipsnį, kuriame jau ne britų ar vokiečių mokslininkai, o daniškieji kažką nesąmoningo nustatė. Na, bet detektyvus tie danai rašo visai neblogus.

„Sekta“ yra jau trečia dalis apie tą patį veikėją Rauną. Jis buvęs policininkas, kuris gerokai nusirito žemyn po to, kai neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudyta jo mergina. Raunis bedarbis, alkoholikas, depresuotas ir vis įsivelia į įvairias istorijas, kuomet tenka tirti nusikaltimus. Šį kartą gavo užsakymą surasti vienos religinės bendruomenės lyderį ir įsivelia į pavojingą tyrimą. Na žinote, sektos, jos niekada nebūna tyros.

Kaip visada, istorija įtraukė, nors ir turi spragų ir šiek tiek dirbtinai prikurtų tam tikrų žmonių motyvų bei žiaurumo. Laukiu, kol į mano rankas pateks ketvirtoji knyga.

Kuo ši knyga mane praturtino: autoriaus detektyvų serijoje gana vaizdžiai nupieštas Kopenhagos priemiesčio gyvenimas. Nedidukė bendruomenė gyvenanti laivuose ir šalia jų. Renkasi į tą patį barą, žaidžia bridžą ir stoja į kovą vienas už kitą. Man kažkodėl priminė Paryžiaus stereotipinius vaizdus, tad smagu sužinoti, kad pas “šaltus” skandinavus irgi yra miela kaiminystė. Taip pat man visada įdomios detalės iš įvairių, tegul ir išgalvotų sektų gyvenimo, nes daug čia neprifantazuosi, kai realybė gana baisi :).

 

Dror Mišani „Dingęs be žinios“ – knygą bibliotekoje prigriebiau dėl to užrašo ant viršelio, kad „Izraelis sugrįžta į detektyvų pasaulį“. Iš tiesų, pagalvojau, kažkaip lyg ir nesu skaičiusi to krašto autoriaus, tuo labiau šiuolaikinio detektyvo. Na ir knyga pasirodė ne tokia, kurią rekomenduočiau savo vyrui (jam siūlau tik itin įstrigusias), bet tikrai visai nieko skaitaliukas. Visgi tai, kad per daug nenuobodžiavau, nereiškia, kad nėra prie ko kabinėtis. Pvz., man nusikaltimo tyrėjas pasirodė visiškai joks. Autorius bandė jį pavaizduoti standartiškai (užsisklendęs, vienišas, nelabai trykštantis meile šeimai, šioks toks atskalūnas darbe), bet nelabai išėjo. Visiškai joks, pilkas ir neįdomus žmogus. Taip pat prigalvota šalutinių keistuolių, kurie su istorija mažai susiję, bet dėmesio šiems skirta su kaupu. Dar net daugiau nei svarbesniems veikėjams.

Kuo ši knyga mane praturtino: kadangi, kaip minėjau, tikrai nepamenu skaičiusi knygų, kuriose veiksmas vyksta Izraelyje, tai patiko aplinka (na, kad ir tas priminimas, kad jie ten nieko nedirba šeštadieniais). Man visada įdomu skaityti apie skirtingų šalių policijos darbo organizavimą ir pan., palyginti su jau įprastais skandinavų ar amerikiečių romanais.

 

Smurtas šeimoje

B. A. Paris „Anapus uždarų durų“ – Šią knygą perskaičiau žaibiškai, nes įtraukianti taip, kad nesinori miegoti. Vien todėl lengvai skiriu geriausią įvertinimą. Pasakojimas apie vieną porą, kuri iš pažiūros gyvena tobulą gyvenimą ir vienas kitą myli. Bent taip viskas atrodo aplinkiniams. Tačiau mes – skaitytojai – nuo pat pradžių žinome, kad tai tik vaidyba. Iš tiesų vyras apgaule įviliojo Greisę į santuoką ir šią tiesiogine to žodžio prasme kalina prabangiame name. Na, o laimingą gyvenimą ji vaidina tik todėl, kad Džekas turi labai stiprius ginklus šantažui ir moteris neklausydama prarastų tai kas jai brangiausia bei pasmerktų savo artimuosius.

Iš vienos pusės, pasakojimas įtaigus, jaučiasi desperacija, kuriamas įtampos kupinas paveikslas. Norisi liūdėti kartu su moterimi, staugti iš nevilties, nors ši viduje niekada nepasiduoda. Iš kitos pusės knygos pabaiga yra įrodymas, kad viskas įmanoma, net manipuliuoti kalintoju ir pakreipti situacija savo naudai. Sunku vertinti, kaip elgtumeisi, kai nesi tokioje situacijoje, man visada atrodė, kad Greisė ne visas galimybes išnaudojo, o vyro paveikslas kiek per daug dirbtinis.

Kuo ši knyga mane praturtino: žavėjo autorės sugebėjimas išlaikyti įtampą. Norėčiau taip valdyti žodį. Tai ne pirma mano skaityta panašios tematikos knyga, todėl jos turinys primena, kad ne viskas yra taip kaip atrodo iš šalies. Ir dar primena nesmerkti aukų, kurios iš pažiūros nieko nedaro. Dažnai mes perskaitę baisią realią istoriją žiniasklaidoje galvojame, kad o kodėl ji nebėgo, kodėl nesiskundė, kodėl nieko nedaro, kodėl pas jį grįžo. O gal todėl, kad kažką gina?

 

Pasaulio pabaiga

Margaret Atwood „Oriksė ir Griežlys“ – esu didelė postapokalipsės žanro gerbėja, tad savaime suprantama, kad žinojau apie šią knygą. Tiesiog manęs ji netraukė ir tiek. O ir po ranka nepasitaikė. Autorė šiuo metu, manau, geriau žinoma dėl „Tarnaitės pasakojimo“, kurį jau senokai esu skaičiusi. Tą kartą pagalvojau, kad įtaigi rašytoja ir jei po ranka pasitaikys „Oriksė ir Griežlys“ – skaitysiu. Na ir va, pasitaikė.

Postapokalipsės žanro knygos būna labai įvairios. Meilė ir nuotykiai, kaip antai pas Susan Ee „Angelų įsiveržime“, žmonių tarpusavio santykiai, kaip Jana Vagner „Vongo ežere“, mistika ir nuotykiai, kaip Cronin „Perėjoje“ ar S. Kingo „Dvikovoje“. Arba daigau filosofijos bei pamąstymų, kaip „Oriksėje ir Griežlyje“.

Iš tiesų knygoje mažai veiksmo. Yra pasaulio pabaiga ir vienas išlikęs Sniego žmogus. Na ne visai vienas, dar yra grupelė mutantų – naujųjų žmonių. Sniego žmogus sėdi medyje, stebi mutantų gyvenimą, kuriam pats daro šiokią tokią įtaką ir prisimena savo jaunystę bei pasaulio kelią iki susinaikinimo. Čia irgi nebus kažkokios didelės įtampos, tiesiog panagrinėtos mūsų pasaulyje aktualios problemos: vartotojiškumas, grožio kultas, maisto stygius, modifikuoti gyvūnai ir ligos, teroro aktai, nusikalstamumas, atskirtis. Na, viską žinot :D. Būtų galima sakyti, kad knyga priverčianti susimąstyti, bet mane tą rimtai padaryti yra privertęs tik vienas autorius :D.

Beje, visa smagus vertimas, nes tokius žodžius kaip kiauloidas, tai jau tikrai reikėjo sugalvoti :D. Netyčia sužinojau, kad čia yra visa trilogija. Ar kas nors skaitėte kitas dalis? Patiko?

Kuo ši knyga mane praturtino: na nereikia ir sakyti, kad norėjau aš ar nenorėjau, bet pagalvojau apie visas mus supančias globalines problemas ir kur jos mus veda :D. Ši knyga vertinga.

 

Žodžių taupymas

Alessandro Baricco „Be kraujo“ – kartais juokauju, kad Baricco knygas galima skaityti dėl skaičiaus. Pvz., keturios per dieną būtų vieni niekai. Kelios dešimtys koncentruotų puslapių, kurie parašyti itin sklandžiai, taupant žodžius, atsisakant visko, kad gali būti perteklius, bet vistiek autorius sukuria įtaigią istoriją.

Ši atrodo gana kinematografiškai. Vienkiemyje išžudoma šeima. Lieka tik mergaitė, kuri skerdynių metu slėpėsi rūsyje. Po daugybės metų paslaptingai žūva visi nusikaltime dalyvavę asmenys, o sena moteris – toji mergaitė – susitinka su paskutiniu likusiu gyvu.

Va tiek visos istorijos. Vos keli puslapiai, bet jaučiuosi lyg būčiau žiūrėjusi filmą.

Kuo ši knyga mane praturtino: žaviuosi Baricco talentu rašyti trumpas knygas, kuriose telpa itin daug. Žinoma, jis turi ir didesnės apimties romanų, tai juos paskaičius gali pasijusti lyg 10 knygų surijusi.

 

Meilė ir purvas Pietų Amerikoje

Mario Vargas Llosa “Penki kampai” – šio Nobelio premijos laureato knyga “Bjaurios mergiotės išdaigos”, buvo tapusi mano metų geriausia, tad nieko keisto, kad norėjau perskaityti ir naujausią išverstą (visas kitas keturias, žinoma, skaičiau).

Istorija tarsi miksas – truputį šilto, truputį šalto, truputį meilės, truputį neapykantos. Prasideda ji lovoje, kurioje miega dvi draugės, viena jų negalėjo grįžti namo dėl komendanto valandos. Tokia jau ta Peru – grobimai, teroro aktai, didelis nusikalstamumas, korumpuota valdžia. Truputį netikėtai pačioms draugėms, tarp jų papučia aistros vėjelis ir mes kartu panyrame į karštą meilės sceną. Tai buvo truputį šilta ir truputį meilės.

Tuo metu vienos iš tų dviejų draugių vyras šantažuojamas bjauriomis nuotraukomis, grasinama, kad jos pateks į laikraštį ir galiausiai taip nutinka. Negalvokite, kad išduodu paslaptis, viskas parašyta knygos nugarėlėje. Čia ta purvinoji pusė – daug sužinosime apie korumpuotą žiniasklaidą, nusikalstamas grupuotes, kurioms vadovauja oficiali valdžia. Pabraidysime per purvą. Man labiausiai patiko, kaip istorijos apsijungė, taip tobulai, lyg sluoksniuotas sumuštinis, kurio ingredientai pavieniui neatsiskleistų.

Kuo ši knyga mane praturtino: nagi turtingu paskutinio XXa. dešimtmečio Limos gyvenimo paveikslu.

 

Štai ir visos mano vasario knygos.

Po knygų mugės

Šis mėnesis yra ko gero laukiamiausias skaitytojų. Dėl mugės, tos prieštaringosios. Ir aš dedu eurutį prie euručio, važiuoju, stumdausi ir džiaugiuosi pirkiniais. Ne, knygų mugėje nesutaupysite, jei pirksite populiarių leidyklų naujienas. Gal jos ir pigesnės vienu kitu euru nei internete, bet bilietas į mugę irgi kainuoja. Labiau sutaupytumėte palaukę 30% nuolaidos “Maximoje” ar eilinio išpardavimo el. parduotuvėje. Tačiau vistiek į mugę važiuoti smagu!

Aš pati nesidomiu renginiais, nes ne kartą esu sakiusi, kad manęs netraukia rašytojai. Dėl manęs knygas gali rašyti robotas Pranas, tegul jos tik būna įdomios arba naudingos, arba ir tokios, ir tokios, bent jau nereiks jaudintis dėl Prano politinių pažiūrų, nepagarbių pasisakymų, supermamiškumo ar dar kokių nors nemalonių savybių, kurios vėliau apkartina skaitymą. Tiesiog taip yra. Juokinga scena buvo, kai pirkome Liudo Mažylio knygą, o mus bandė visaip įkalbėti nueiti parašo, nes autorius sėdėjo už kampo :). Ne, ačiū 😀

Na ir mūsų su vyru laimikiai tokie:

Knygos | Grožio blogas

Viršuje mėnraštis apie Kauną gautas nemokamai. Tiesiog tame stende dirbo vyro giminaitė, tai su užsidegimu visko pripasakojo, kad net užsimanėme paimti.

Liudo Mažylio knygos vyras užsimanė perskaitęs autoriaus interviu. Iki tol aš ją ignoravau manydama, kad čia kokia nors dokumentika, bet pasirodė, kad labiau romanas.

“Raišas Elnias” – brangiausiojo laimikis.

“Karas su Salamandromis” buvo vienintelė knyga mano sąraše. Imponuoja, kad autorius įkvėpė Huxley, Vonnegut ar Orvel kūrybą.

“Dramblys, kuris pamiršo laimę” – vėl gi vyro pirkinys, patiko jam kita autoriaus knyga.

Miglės Anušauskaitės komiksus mėgstame mes abu. O aš dar tikiuosi iki galo perprasti kas yra ta semiotika 🙂

“Naktinis filmas” kažkaip šmėžavo priešmuginėse rekomendacijose. Kadangi manęs kaip niekada knygos neviliojo, o viskas atrodė klaikiai brangu, tai nusipirkau savipaguodai belekokio storio detektyvą :). Vėl verksiu dėl riešo uždegimo :D.

Adomo Butrimo knyga ir vėl ne mano :). Vyras jau ir perskaityti spėjo, o aš skelbiu, kad jos viršelis gražiausias ir iš visų tos dienos pirkinių.

 

Tai tiek! Tradiciškai aš tikrai tikiuosi sužinoti, ką vasarį skaitėte jūs!


Buvo įdomu? Netylėkite! Nebus grįžtamojo ryšio – neliks ir blogo! Diskusijos ir komentarai, leidžia pajusti, kad skaitote mano tinklaraštį!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais. Užsiprenumeruokite mėnesinį naujienlaiškį! Trys prenumeratoriai kiekvieną mėnesį gaus po atvirlaiškį su linkėjimais!

Previous Post Next Post

11 Comments

  • Reply Vasarė

    Kaip Chemikė patinka? 🙂 Po Saulėlydžio sagos man Sielonešė labai patiko, du kartus skaičiau ir neatmetu trečio galimybės, tai kažkaip tikėjausi, kad vėl ką nors tokio gero driokstels, bet pažįstama, kurios apžvalgomis pasitikiu, sakė, kad nelabai, nelabai. 🙁 O skaityti irgi svarsčiau.
    Beje, na kam taip nusistatyti prieš renginius! Kalbina gal ir rašytojus, bet jie juk kalba tai ne apie save, o apie savo naujas knygas (na, gal nebent kokie Tiškevič ir panašūs). Tarkime, buvau renginy su Sabaliauskaite, tai baisiai įdomių dalykų pripasakojo apie Silva Rerum užkulisius, kaip ta medžiaga buvo renkama, o ir dar naujų faktų į romaną įnešė. Aišku, tikrai ne visi pristatymai įdomūs, bet gal kažką išsirinkti vis tiek įmanoma:)
    Aš pati užmušiau Skarletę pagaliau (visai patiko, negaliu nieko labai blogo pasakyti), studijoms perskaičiau 3 Platono veikalus ir dabar skaitau Homero Iliadą, pagaliau ėmiau ir perskaičiau pirmą savo S. Parulskio romaną “Nutylėtų lelijų miestas”, kurio pristatyme dar pernai buvau iiiir perskaičiau “Call me by your name”, bent kartą norėjau pirmiau knygą perskaityti, o ne filmą, kuris labai trendina, pamatyti. 😀 Tai filmą gal poryt žiūrėsiu, kad jau Oskarai sekmadienį ir turi kelias nominacijas.

    2018-02-28 at 19:07
    • Reply Salomėja

      Aš nesu nusistačiusi prieš renginius, tiesiog iš esmės nesu renginių tipo žmogus. Nueinu atsitiktinai, valio, būna įdomu, nesigailiu, bet retai kažkur papuolu planuotai. Manau visur ir visada viskas priklauso nuo žmogaus (ar moderatorių) gebėjimų valdyti tą renginį, nes kartais galima tik akis vartyt, kaip tame renginyje, kuriame kartu buvome, kai potencialiai įdomus ir naudingas vakaras sugadinamas personažo vaidinančio “aš durnelė” vaidmenį, kai susirinkusi publika jau turi šiokių tokių žinių ir su pasidomėjusiu vedėju būtų kur kas įdomiau :).
      Apie Tiškevič nutylėsiu, tik paminėsiu, kad ji vienas iš dviejų žmonių, kuriuos esu užblokavusi FB tam, kad jei mano draugų sraute kas nors tagins, šarins ir panašiai – nematyčiau :).
      O dėl “Chemikės”, tai man kažkodėl neatrodo, kad tau turėtų patikti bėga-šaudo-gaudo tipo knyga, daug dar neperskaičiau, iš anotacijos suprantu, kad ir meilės seilės bus. Bet čia iš tų, kur įtraukia veiksmu, ne kokybe, skaičiau saulėlydžius, tai nesitikiu daug tikrai, tik kažko tokio vienadienio ir greito :). “Sielonešė” net nežinau apie ką, reiks pasidomėti.

      2018-02-28 at 19:15
      • Vasarė

        Na taip, tu teisi, nuo žmonių tikrai daug kas priklauso. Bet aš taip renginius ir planuojuosi – pasižiūriu, tema įdomi, bet jau kartais kai parenka žmones… Iškart nusprendžiu, kad neverta dėmesio. 😀 Tai šiaip tikrai pagal moderatorus geras būdas rinktis.
        Tiškevič atžvilgiu jausmai panašūs:))
        O dėl Sielonešės tai pasidomėk, ten fantastinė, kaip ir Saulėlydis. Bet kokybės – nepalyginamai daugiau, skaičiau ir netikėjau, kad čia ta pati autorė rašė. Ir veikėjai gerai išvystyti, ir siužeto kai kurie vingiai nustebino, pati koncepcija (na, pagrindinė koncepcija gal ir nieko naujo, ateiviai atkeliauja į žemę, bet tolesnis tas žmonių-ateivių santykis nestandartiškai pateiktas), na, žodžiu, viena iš tikrai geresnių skaitytų ir išpildytų fanastinių knygų. 🙂 Tai va tikėjausi, gal ir Chemikė bus tokia pat turtinga, bala nematė tų meilių, bet jei ne, tai eh.

        2018-02-28 at 20:27
  • Reply Alma

    Pagaliau perskaičiau Nesbo Troškulį, aišku, kad patiko. Šiaip nieko įsimintinesnio, kelias knygiukštes apie karo džiaugsmus ir liūdesius, ir klausimas, ar šįvakar nebaigsiu Hannah Kent “Gerieji žmonės”, nes visai nedaug liko.

    2018-02-28 at 19:33
    • Reply Salomėja

      Ar verta “Geruosius žmones” imti?

      2018-02-28 at 19:36
  • Reply Alma

    Net ir nežinau, man prilipo autorės rašymo stilius, toks lyg senovinis, kaimietiškas, bet ne mužikiškas, ot supasakojau 😀 Pati istorija tokia nekabinanti, vietom erzina užtęstumas, tiesa, įdomiai aprašyti visokie pagoniški papročiai, baimės, prietarai. “Paskutinės apeigos” labiau patiko, širdį net spaudė dėl pagrindinės herojės, o šita tokia tiesiog graži dėl rašymo.

    2018-02-28 at 19:44
  • Reply Salomėja

    Vasare, aš dar nedaug “Chemikės” perskaičiau, bet kiek suprantu ten nieko fantastinio lyg ir nėra. Na ta prasme kaip vampyrai ar ateiviai, nes visokie medicininiai-cheminiai dalykai gal ir netikroviški bei sugalvoti, bet kol kas viskas labai panašu į Džeimso Bondo tipo trilerį. Tačiau gal mane nustebins, gal iššoks koks drakonas, atsiskleis charakteris ar net nežinau. Puslapių dar daug. Jau pažiūrėjau kas per “Sielonešė”, susidomėjau, reiks ieškot kaip neskausmingiausiai perskaityt, gal bus bibliotekoje.

    2018-02-28 at 20:48
  • Reply Aušra

    Patiko! Tik trumputė humoristinė replika – kaip tai neatsimenat knygos, kurios veiksmas vyktų Izraelyje? O Biblija?

    2018-03-01 at 18:12
    • Reply Salomėja

      Aušra, aš juk kalbėjau apie savo skaitytas knygas 😀 Jei rinkčiausi tokio turinio literatūrą, tai manau pradėčiau nuo Korano, gal padėtų suprasti musulmonų gyvenimo būdą labiau. 🙂

      2018-03-01 at 18:33
  • Reply Miglė

    Nepatiko “Džonas pabaigoje miršta” ? Galima paklausti, kodėl? Nes mane ta knyga buvo sudominusi, galvojau paskaityti, bet jūsų atsiliepimais pasitikiu, jau privertėt skaityti “Keliautoju autostopu gidas po galaktiką”, labai patiko, Neil Gaiman visas knygas irgi perskaičiau, kurias aprašėt 🙂 Pati per mėnesį gali tik dvi knygas perskaičiau, “Svetimšalės” 4 dalį ir Jane Austen “Puikybė ir prietarai”, studijuoju lietuvių filologiją, tai daugumą laiko užima visokie apsakymai ar šiaip kūrinėliai, straipsniai. Šiuo metu G. Petkevičaitę – Bitę skaitau, E. A. Poe “Raudonosios mirties kaukė” ir Chateaubriand “Atala. Renė” Romantizmo ir realizmo kursui. Man skaityti tai, kas patinka, o ne tai, ką reikia, ima atrodyti kaip kokia privilegija 🙂

    2018-03-02 at 14:36
    • Reply Salomėja

      “Džonas pabaigoje miršta” negalėčiau nerekomenduoti 😀 😀 :D, nes perskaičiau tik 5 puslapius kokius. Neužkabino pats rašymo stilius, apie nei apie idėją, nei turinį negaliu kažko pakomentuoti. Man taip būna. Pvz., labai nemėgstu Orvelo knygų, nors idėjoms, istorijoms, siužetui, mintims jokių priekaištų neturiu. Tiesiog man nelimpa pats tekstas (sakinių daryba? dėstymas? sunku paaiškinti).

      2018-03-02 at 15:32

    Leave a Reply

    You may also like