Šešios mano kovo knygos: Džeimsas Bondas, ateiviai, virtuali realybė, šeimos dramos ir pagaliau įtraukiantis detektyvas

Posted in Knygos by
kovo knygos | Grožio blogas

Kadangi Velykų aš labai nemėgstu, svajoju kažkada praleisti jas tiesiog, kad ir kokiame pažintiniame take, kino teatre, kelionėje, bet vis neatlaikau spaudimo ir pasiduodu nemėgstamiausiam (visą dieną sėdėti užstalėje) scenarijui, tai visada labai džiaugiuosi, kai šios praeina. Va dabar tai šventė! Jokių mišrainių ir small talking. Bet užtat suspėjau užbaigti vieną knygą, kuri maniau jau nebetilps į mėnesio suvestinę (ir dar perskaityti kitą, kuri jau tenka balandžio sąskaitai).

Taigi, kovą, lygiai kaip ir vasarį, perskaičiau 6 knygas. Ir vėl matau, kad šūdmaliavau ir dėmesį nukonkuruodavo internetas.

kovo knygos | Grožio blogas

Keturios knygos buvo elektroninės, dvi iš bibliotekos.

Detektyvas

Daniel Cole “Skudurinė lėlė” – detektyvai yra pats mėgstamiausias mano žanras. Ir jų aš skaičiau labai daug. Serijinių, pavienių, tradicinių, modernių. Todėl man vis sunkiau ir sunkiau surasti tokį, kuris paprasčiausiai prikaustytų dėmesį taip, kad aš užuot pagalvojusi, kad niekur jis nepradings, eisiu miegoti, mąstyčiau priešingai – bus to miego, gal dar vieną puslapį. Ir nežinau ar tinkamu laiku ta knyga į rankas pateko, ar kaip ten buvo, bet pačiupo ir įtraukė.

Glausta informacija iš nugarėlės: Londone randamas lavonas, kuris, kaip pasirodo yra sudurstytas iš 6 skirtingų palaikų. Bylos imasi detektyvas, kuris ne taip ir seniai išleistas iš psichiatrinės ligoninės, nes užpuolė ką tik išteisintą vaikų žudiką. Pirmomis tyrimo akimirkomis pasimato, kad tos dvi bylos susijusios. Lyg dar lavono būtų maža, žudikas žiniasklaidai atiduoda sąrašą būsimų aukų ir žudo jas nurodytomis datomis. Linksma :). Man sunku pasakyti, kuo buvau suviliota, nes, kaip jau minėjau, n+100 detektyvų esu skaičiusi ir čia nebuvo kažko itin naujo.  Visgi, matyt, sutapo autoriaus ir mano bioritmai :). O ir į pabaigą buvo išmestos kelios bombikės. Tiesa, nepasakyčiau, kad ji – pabaiga – man labai patiko. Mėgstu kiek realistiškesnius motyvus.

Ateiviai

Stephenie Meyer „Sielonešė“ – rašydama praeitą apžvalgą aš gavau rekomendaciją „Sielonešei“. Paskaitinėjusi atsiliepimus, supratau, kad įvertinimai daugiausiai teigiami, tad kodėl gi ne?

Aš neturėjau jokios išankstinės nuomonės, iki tol ši knyga, kartu su visu filmu, visiškai praslydo pro mano akis. Taip, kažkur mačiau viršelį ir pavadinimą, bet kažkodėl pamaniau, kad tai kokia nors šalutinė “Saulėlydžio” knyga. Todėl net kiek nustebau sužinojusi, kad autorė parašė knygą apie ateivių invaziją. Ir tie ateiviai yra ne bet kokie, o sielos, kurios apsigyvena žmoguje ir visą jį užvaldo. Beje, po to nieko blogo nedaro, tiesiog nugyvena ramų gyvenimėlį, juk sielos yra labai geros ir nekaringos. Utiutiu tokios. Kūnus ir planetas užkariauja tik dėl to, kad be sielonešio neišgyvena, bet šiaip jaučiasi, kad nieko blogo pasauliui nedaro, gi kaip tik iš to savo gerumo priverčia visus gyventi taikiai.

Kad ir kokios geros sielos būtų, joks žmogus nenori būti užvaldytas. Ir jei siela pasirenka suaugusį žmogų, kuris jau žino apie ateivius, tai jo sąmonė priešinasi. Besipriešinančios maištininkės kūną gavo ir siela Klaja. Autorė, sakyčiau, gana kokybiškai pavaizdavo abiejų merginų jausmus ir parodė jų bandymą prisitaikyti prie situacijos. Nelengva, kai tavo galvoje gyvena kito sąmonė ir dar su visai pasaulėžiūros neatitinkančiomis mintimis. Nelengva, kai esi sąmoningas, bet negali valdyti savo kūno ir dar turi dalintis vieta su kita sąmone.

Skaitant knygą man šypsnį kėlė autorės mintis, kad žmonės yra jau tokia nuostabiausia visatos rūšis, kad net sielos būtinai užsimano tapti mumis ir pakeisti savo gerąją prigimtį. Dar buvo įdomu, kad nepaminėti jokie gyvūnai, ypač naminiai, man tikrai įdomu, kaip pvz., elgiasi šuo, kai jo šeimininką užvaldo siela? Arba, kodėl sielos nepabandė pagyventi karvėse? Žinoma, knyga tikrai ne apie tai, ir taip jau buvo ką paveikti su beveik 700 psl., bet ką aš galiu padaryti, kad man kyla tokie klausimai.

Visumoje ši knyga su daug nuotykių ir tikrai nenuobodi. Daugiausiai apie išlikimą, meilę (šios net kiek per daug, įvertinus aplinkybes), žmonių santykius, pasitikėjimą ir t.t.

Džeimsas Bondas

Stephenie Meyer „Chemikė“ – šią knygą perskaičiau pirmiau nei “Sielonešę”. Nesu didelė autorės gerbėja, nors, žinoma, skaičiau „Saulėlydžio“ sagą. Visgi, mane pakankamai sudomino aprašymas.

Galiu pasakyti, kad „Chemikė“ autorės kūryboje išsiskiria tuo, kad šioje knygoje nėra visiškai nieko mistinio. Taip, ji tikrai nedvelkia realistiškumu, tiksliau tiek pat reali, kiek Džeimsas Bondas (šunys išdresuoti taip, kad atrodo turi supermeno galių, visokie cheminiai žaisliukai, stebuklingai įtikinamas grimas, ginkluotė ir t.t.), tačiau jokių vampyrų ar ateivių.

Ir man visai smagiai skaitėsi, tokia tipinė šnipų ir šaudė gaudė istorija. Kiek priminė keistuosius Guillaume Musso trilerius. Bondo vardas leidžia įsivaizduoti, kokios istorijos galite tikėtis. Nuspėjama, bet nenuobodi, su trupučiu meilės ir nelabai tikroviškais personažais. „Knygų klube“ skaičiau komentarą, kad kažkam tai geriausia gyvenime skaityta knyga. Net truputį smalsu kokios buvo kitos tame gyvenime skaitytos knygos :).

Šeimos dramos

Kristin Hannah „Namų frontas“ – šios autorės knygos nebūna blankios. Visos istorijos yra apie santykius, bet kituose mano skaitytuose romanuose veiksmas dažniausiai vykdavo antrojo pasaulinio karo metu. Žinot, karas ar taika, iš esmės žmonės stengiasi išgyventi, apsaugoti savo vaikus, išsimaitinti, nesušalti ir nežūti. Autorė moka valdyti žodį, todėl labai lengva susitapatinti su veikėjais. Ypač tai kenčiančiais badą, prievartą, dalyvaujančiais pogrindinėje veikloje ir t.t.

Ši istorija skiriasi tuo, kad joje kalbama ne apie kažkokį seną karą, kuris vis naujoms ir naujoms kartoms darosi tolimas, kaip mums dabar atrodo Žalgirio mūšis. „Namų fronto“ ašis yra tipiniai amerikietiški namai. Vyras dirba teisininku, mama pusiau namų šeimininkė, bet iš tiesų kariškė – sraigtasparnio pilotė (dėl kažkokios man ne visai suvokiamos kariškos tvarkos galinti dirbti ne visą dieną), dvi dukros su visomis pirmojo pasaulio problemomis.

Namų porai bestovint ant skyrybų slenksčio, moteris yra išsiunčiama į Afganistaną. Ne prie popierių ar kitų “lengvų” darbelių dirbti (nors pati tokį paveikslą piešia savo artimiesiems), bet į tikro karo sūkurį. Autorė nupiešia visą santykių dramą: vyro nenorą imtis „bobiškų reikalų“ ir auginti vaikus, mergaičių baimę, kad išvyksta mama, moters baimę, kad nors gali nebesugrįžti iš karo, visgi išskrenda susipykusi su sutuoktiniu.

Romane paliečiama ir ta kita svarbi antra dalis. Kokie iš karo (taip, to tikrojo, kur aplink vien žuvę draugai) grįžta žmonės. Kokią pagalbą jie gauna, ar sugeba ją priimti, prisitaikyti po šoko? Kaip jiems pavyksta atlaikyti spaudimą, juk visi nori ankstesnio gyvenimo, o tu jau kitoks. Nubraukiau aš vieną kitą ašarą, ką čia slėpti.

Colleen Hoover “Mes dedame tašką” – šią autorę pažįstu iš knygos “Slemas”, tą kartą man istorija pasirodė labai kokybiškas jaunimo meilės romanas. Na žinote, būna tokių, kur visiška seilė, ir tokiu, kurie kažkuo kabina. Šią knygą irgi puošia šūkiai, kad tai geriausias meilės romanas išrinktas “Goodreads” skaitytojų, tad jei šis žanras labai svetimas, geriau aplenkite iš tolo.

Visgi tai nėra tipinė jie susitiko, tada išsiskyrė (arba iš pradžių vienas kito nekentė), o po to vėl susiėjo istorija. Lilė susitinka Railį ir jie po truputį vienas kitu susižavi. Lilės vaikystė buvo ne kokia (prieš mamą smurtaujantis, tačiau visuomenėje labai gerbiamas tėvas). Railis irgi šiek tiek traumuotas. Bet jie vienas kitam kažkaip tinka.

Deja, Railis smurtauja. Ūmus pavydas užeina, kai tik kalba pasisuką apie buvusį Lilės mylimąjį – benamį berniuką. Atrodo, kad viskas nuspėjama, ar ne? Ji išsiskirs su blogiuku ir sutiks savo vaikystės meilę. Bet ne viskas taip paprasta. Railis nėra vaizduojamas, kaip blogas žmogus. Tad autorė (beje, besiremdama sava patirtimi) parodo, kodėl kartais moterims taip sunku palikti vyrus po pirmo antausio ar antro smūgio. Net tokioms, kurios kažkada sau prisiekė, kad jų tai jau niekas nedaužys. Tad, kaip ir sakiau, nėra viskas paprasta šioje knygoje, tuo man ji ir patiko.

Virtuali realybė

Ernest Cline “Oazė. Žaidimas prasideda” – nors tai jau šiokia tokia klasika, bet knygą, žinoma, dar labiau išpopuliarins pasirodęs filmas. Aš ją pradėjau skaityti angliškai, bet kadangi ji prikaišiota žargono, pavadinimų, pavardžių ir t.t. – pavargau, kažkaip pradžia neįtraukė. Ką gi, išleido lietuviškai, gulėjo bibliotekoje, tai daviau antrą šansą. Tam, kad ši knyga mane paliestų smarkiau, aš turėjau gimti bent penkmečiu anksčiau ir ne Ukmergėje, kur kompiuteriai buvo dar truputį egzotika, kai vilniečiai jau kaldavo žaidimus visokiose sistemose. Bet, vistiek daug kas buvo bent viena akimi matyta.

Knygą galima priskirti ir lengvam postapokalipsės žanrui – pasaulis eina velniop. Kuro nėra, darbo nėra, siaučia karai, siaučia ligos, trūkinėja elektra ir gyventi darosi ne itin malonu. Vienintelis išsigelbėjimas – “Oazė” – virtuali sistema, kurioje gali būti tuo kuo nori. Ir sistemos kūrėjas mirdamas palieka gana įdomų testamentą. Milijardai ir visa “Oazė” atiteks tam, kuris ras Velykinį kiaušinį. Na ir medžioklė prasideda, o kadangi kalbama apie realius pinigus ir galimybę beveik valdyti pasaulį, tai kova nėra labai graži ir net mirtinai pavojinga.

Knygoje minima labai daug klasikinių devintojo dešimtmečio žaidimų, filmų, knygų, muzikos. Ištisi puslapiai apie tai kaip lošiamas vienas ar kitas geimas. Daug su tema susijusios tikros istorijos. Nesistebiu, kad knyga tapo kultine tarp žanro gerbėjų. Man vietomis buvo labai įdomu, vietomis nuobodu, nes na iš tiesų, aš žinau kaip žaidžiamas “pac man”, nereikia 6 puslapių. Visgi, kadangi kompiuteris ir virtualus gyvenimas man yra labai svarbūs, tai ši knyga tikrai kažką užkabino. Truputį pasvajoju apie “Oazę”. Tiesa, jei jūsų, skirtingai nei manęs, nesustabdo kita kalba, tai lietuviškai nerekemoneduoju imtis, nes čia žaidėjai medžiojantys milijonus pavadinti kiaušiotojais. Taip. Tikrai.

 

Tiek skaitinių šį mėnesį, būtų smagu, jei pasidalintumėte, ką įdomaus perskaitėte jūs!


Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

Previous Post Next Post

12 Comments

  • Reply Beata

    Aš tai šį mėnesį pamiršau kaip atrodo raidės, apgailėtina 😀

    2018-04-02 at 20:10
    • Reply Salomėja

      Turbūt buvo kitų gerų užsiėmimų?

      2018-04-02 at 20:18
      • Beata

        Buvo ir gerų, ir nelabai, bet tikėkimės šį mėnesį prisiminsiu šį malonumą. Labai sugundei su Sieloneše, o ir šiaip man visai patinka Meyer rašymo stilius:-) labai Hario Hūlės pasiilgau, galėtų Nesbø pasistengt šiuo klausimu 😀

        2018-04-02 at 21:15
  • Reply Nergyvenimo

    Aš per kovą įveikiau 6 knygas, kas man yra labai didelis skaičius per mėnesį :O
    Tiesa, skridom atostogauti su ilgais persėdimais, tai tas tikrai padėjo 🙂 apskritai, atrodo, atradau seniai pamirštą popierinių knygų pirkimo ir apskritai tokio obsesyvaus skaitymo džiausgmą 😀

    2018-04-02 at 20:48
  • Reply Jolanta

    Aš visad stebiuos, kad taip daug knygų spėji perskaityt! 🙂 Man net 6 yra daug per mėnesį… Mano tempais normalu yra 1-2 knygos.
    Kartais būna netgi vienas ar daugiau neskaitamėnesių :/ Per kovą perskaičiau knygą “10 minučių” (mačiau inete, kad ir tu ją esi skaičiusi). O dabar pradėjau po trupinėlį lukštent dalykinės literatūros knygutę “Hygge” – visai įdomu 🙂 Tik gal labiau vėlyvam rudeniui tinka, nei artėjančiam pavasariui 😀

    2018-04-02 at 20:58
    • Reply Salomėja

      Tai mano gyvenimas paprastas ir sėslus :). Nei aš Brazilijos džiunglėse pasiklydusi, nei į kalnus kopiu, nei penki vaikai aplink laksto, nei sesija kažkokia ar moksliniai darbai. Nesu kokia klubinė, kuri nuo trečiadienio iki šeštadienio visomis naktimis būtų out :). Neplepu telefonu po dvi valandas. Ir nesu serialų žiūrėtoja (nes man paskaityt įdomiau). Net jei užsikepu darbuose, tai vistiek kokią 22-23 išneriu iš jų. Atvirukiniai hobiai irgi labiau pinigus nei laiką valgo. Jei ruošiamės kelionei, tai tikrai ne du mėnesius, o kokias 3-4 dienas prieš ją. Tai kažkaip atrodo, kad milijonas laiko skaitymui ir jei norėčiau tai tikrai būtų ne 6 knygos per mėnesį. Be to, manęs neišbalško pertraukos. Aš galiu nebaigt skyriaus, ir pratęst jį po dviejų dienų, nereikia kažkaip ypatingai susikaupt. Tai kaip sakiau, kartais ir pašte paskaitau, kur tenka nutraukt skaitymą viduryje žodžio.

      2018-04-02 at 21:12
      • Jolanta

        Tai aš irgi nesu darbė devyndarbė – vaikų neturiu, darbų irgi ne kalnai. Tik aš visame kame esu lėta ir perfekcionistė, tad užtrunku ilgiau nei statistinis žmogus. O vakarais labai mėgstu filmus žiūrėti, atvirukus užrašinėt (tai darau irgi lėtai). Su antra puse dviese kai būnam kitaip pramogaujam, nes ans visai nemėgsta skaityti. Tad man skaitymui lieka daugiau rytai ar išvykos. Aišku, viskam galima atrast daugiau laiko, jei yra ūpo 😉 Matyt, to ūpo ne tiek jau daug pastaruoju metu.

        2018-04-02 at 21:20
  • Reply Camea

    As dabar skaitau Jo Nesbo “Sunus”. Pirma mano skaitoma sio autoriaus knyga, patinka 🙂 galvoju kokia sekancia skaityti, gal pagal chronologija apie Hule?..

    2018-04-02 at 21:34
    • Reply Salomėja

      Na, Hūlės knygos yra tikrai geriausia, ką Nesbo parašė :). Žinoma, pirmos gal ne tokios stiprios, bet chronologišai skaityt ir žinot, kad bus vis geriau, vistiek faina.

      2018-04-02 at 21:36
  • Reply Irma Sincera

    Aš įveikiau 3,75 knygos kažkur per Kovą 😀 jaučiau, kad mažokai, bet su viena strigau ir viskas užsivilkino, bet goodreads rodo, kad aš on track, tai ramu 😀

    2018-04-02 at 21:38
  • Reply Alma

    Perskaičiau tik Nesbo Pentagramą, tada pradėjau Marquez Meilė choleros metu ir McCourt Andželos pelenai, bet apipuolė visokie gyvenimo nesmagumai. tai ne iki skaitymo 😀

    2018-04-03 at 12:42
  • Reply Simona

    Kai pažiūriu kiek jūs perskaitot per mėnesį tai čia man ko gero pusmečio rezultatas būtų. Nes nesugebu greitai skaityti. Na nebent neatrandu tokių įdomių knygų o šį mėnesį įveikiau Harlan Coben “Namai” (detektyvai taip pat mano mėgstamiausias žanras). Labai patiko šio autoriaus knyga “miškai”, todėl “Namus” nusipirkau, bet ši nepasirodė tokia įtraukianti… Kažkaip sunkiai prisiverčiau ją užbaigti, nors atrodo mintis gera,bet kai tiek detektyvų skaityta reikia kažko išskirtinio

    2018-04-05 at 22:43
  • Leave a Reply

    You may also like