Rugsėjo knygos: visose kas nors mirė

Posted in Knygos by

Man atrodo, kad rugsėjis pralėkė greičiausiai. Ir štai, laba diena, spali! Mano gimtadienio mėnuo. Ir paskutinis mano skaitymo metų mėnuo. Juos skaičiuoju nuo tada, kai pradėjau rašyti knygų blogą, kuris lapkričio pradžioje švęs dešimtmetį. Per tą laiką perskaičiau 968 knygas (na ir tikiuosi bent kelias dar įveikti spalį). Rugsėjis gausiai sąskaitos nepapildė – 3 knygos. Iš tiesų tai truputį sukčiauju, dar vakar rodžiau vieną insta istorijose ir sakiau, kad nebaigsiu, visgi taip pasistūmėjau, kad ryte dar įveikiau kelis likusius puslapius ir priskiriu knygą rugsėjui.

Na, o skaitiniai yra štai tokie:

Vien detektyvai, bet aš ir nesimaivau, snobės nevaidinu. Mėgstu tokius ir sau patenkinta skaitau. Beje, tarpuose tarp kiekvienos šios knygos vis perskaitydavau po apsakymą iš naujausios Murakami knygos, bet man tarp jų norisi daryti pauzes, kitaip labai susiplaka.

Iš trijų knygų dvi buvo elektroninės, viena iš bibliotekos.

“Vieną šūvį” skaičiau, nes labai patiko Džeko Ryčerio personažas (rašiau praeitą mėnesį), merginą voratinklyje, nes po pirmų trijų knygų užsikabinau už skandinavų detektyvų, o “Drugelių naktis” tai šiaip atsitiktinis skaitalas, iš nugarėlės nusprendžiau, kad gal bus visai ir nieko.

Lee Child “Vienas šūvis” – tik viena knyga iš gana plačios serijos apie Džeką Ryčerį. Žinoma, eilinį kartą iš vidurio, net nelabai supratau ar prieš tai skaityta “Nesidairyk atgal” pirmesnė, ar paskesnė. Tad tai tik įrodo, kad greičiausiai istorijos mažai siejasi, nebent vos vos užsimenama apie pagrindinio veikėjo praeitį ir galima skaityti nebūtinai eilės tvarka.

Tai labai amerikietiška istorija. Visiškai tipinis trileris, kuomet turime vieną itin protingą, itin puikų šaulį, itin įžvalgų, itin stiprų, itin gerai gintis mokantį, itin moteris traukiantį, superherojų, na ir šiek tiek blogiukų, kuriems vis kas nors nepasiseka, nes mūsų superherojus sutrukdo.

Istorijos esmė tokia, kad vienas buvęs snaiperis išžudo grupę atsitiktinių praeivių. Džekas tai išgirdęs per žinias, atvyksta į miestą įkalti vinies į žudiko karstą, mat kadaise, dėl tam tikrų priežasčių, pažadėjo tą padaryti. Visgi pleptelėjęs su policija, advokatais ir kt., susijusiais žmonėmis, jis ima abejoti įvairiais faktais, o tos jo abejonės nelabai patinka tam tikriems asmenims. Tad istorijoje daug bėgiojimo, tyrinėjimo, muštynių, šniukštinėjimo, demaskavimų. Na suprantat, gi sakiau, kad tai tipinis amerikietiškas trileris. Siužetas nuspėjamas, bet vistiek smagu skaityt, kaip visi išsitaško 🙂

 

David Lagercrantz “Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį. IV Stieg Larsson Millennium serijos knyga. Apmaudu kai miršta žmonės, kuriems dar gyvent ir gyvent. Dar apmaudžiau, kai jie yra autoriai pradėję seriją, kuri apskritai išpopuliarino regiono detektyvo žanrą. Ir pabaigos nėra. Man labai patiko trys pirmos “Millennium” serijos knygos (apie filmus nekalbu, man jie iš viso retai patinka), todėl, žinoma, aš ilgai norėjau perskaityti ir šią. Iš pradžių ketinau imtis angliškos versijos, bet gerai, kad to nedariau. Romane tiek visokių aukštosios matematikos ir informatikos aiškinimų, kad būčiau pasiklydusi terminuose, kartais ir lietuviškai tekdavo stabtelėti ir iš naujo įsiskaityti apie visas tas lygtis bei formules 🙂

Visumoje knyga man ir patiko, ir ne. Patiko visos vietos, kuriuose dalyvavo Lisbeta. Man jos personažas labai artimas. Ir viskas, kas susiję įdomu. Tačiau tos dalys, kuriose veikė įvairių skyrių tyrėjai, Bliumkvistas ir kiti, kažkaip kartais versdavo nuobodžiauti. Autorius per daug pripynė įvairių žinybų, pasidarė kiek sunkoka sekti, kur kurie, ir kur kuri čia agentė/policininkė/analitikė. Neįtikina manęs ir mistifikuoti blogiukai. Kad ir antai moteris, po kurios kojomis krenta visi ir pasiruošę visą gyvenimą tarnauti vien dėl šios šypsenos.

Nepaisant minėtų trūkumų, bendra visuma gera ir neatbaidytų skaityti tolesnių dalių.

 

Ricardo Bruni “Drugelių naktis”. Kaip jau sakiau, pasirinkau be išankstinių lūkesčių, tik tiek, kad aprašymas atrodė gana įdomiai. Ir visai patiko. Tiek, kad paaukojau šiek tiek miego valandų. Įdomiausia knygos dalis, kad istorija pasakojama iš kelių laiko perspektyvų (na čia nieko labai naujo) ir kelių veikėjų lūpomis (irgi nieko naujo), bet nepaisant, kad toks rašymo būdas man jau pažįstamas, visada gana maloniai kuria intrigą.

Siužetas taip pat daugeliui bus girdėtas. Kartais atrodo, kad rašytojai naudoja tuos pačius šablonus. Nužudyta mergina. Po dešimties metų jos buvęs vaikinas atvažiuoja į miestelį parduoti namo. Kaip visada mažame kaimuke kyla bruzdėjimas ir pradeda lįsti paslaptys.

Pasakotojai nušviečia tai dabartį, tai praeitį. Vienas iš balsų – pačios nužudytosios. Taigi, tikrosios atomazgos aš neįtariau, bet buvau gana arti. Jei išmestume visokius narkomano kliedesius bei vieną kitą keistesnį pasakotoją, tai istorijai rašyčiau 10, o dabar tik 8.

 

Štai taip šį kartą trumpai. Tačiau vistiek pakalbėkime. Ką skaitėte? O gal pakibote kažkur ir nepavyksta prisikasti iki pabaigos? Neskaitėte? Tai gal turit kažką norų sąraše?

Ir dar! Labai labai laukčiau pasisakymų apie knygų skirtukus. Kadangi man įgyvendinti vieną savo idėją ir pasigaminti skirtuką tapo tam tikru technologiniu iššūkiu, tai labai įdomu ką apie juos manote. Ar naudojate? Ar perkate? Dovanojate, o gal mėgstate gauti dovanų? Jei naudojate, tai ar vieną vienintelį, o gal derinate prie knygų? Jei nenaudojate, tai kaip pasižymite puslapį? Jei įdomu, tai aš pati nenaudoju skirtuku. Arba knygą palieku atversta “veidu” į apačią, arba įkišu bet ką (atviruką, čekį, etiketę). Na, o skaitant elektronines knygas, tai iš viso poreikio nelieka. O tas, kurį gaminu, jei klausiat, kam reikalingas, tiesiog yra tam tikro gamybos proceso mokymasis ir medžiagų įvaldymas. Tai va, neignoruokit, a?


Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

Previous Post Next Post

11 Comments

  • Reply MM

    Dabar skaitau Michel Bussi “Juodosios lelijos” – įtraukiantis pasakojimas, puslapiai verčiasi vienas po kito greitai, dabar jau gaila, kad knyga eina į pabaigą…
    Skirtuką naudoju vieną, kažkaip jiems neteikiu didelės reikšmės 🙂 Lentynoje guli dar keletas. Jei neturiu skirtuko, kartais pasižymėdama užlenkiu lapo kampą viršuje. Nuodėmė tikra, atsiprašau! 😀

    2018-10-01 at 17:11
    • Reply Salomėja

      Ar manęs čia atsiprašai? 🙂 šiaip aš religijų neišmanau, bet nėra man regis tokios nuodėmės, labiau gal daiktų išaukštinimas būtų nuodėmė :):) O tavo skaitoma knyga pasidomėsiu, kažkur girdėta.

      2018-10-01 at 17:24
  • Reply MM

    PS: Taip pat skirtukų neperku, nedovanoju. Naudoju kažkada gautus dovanų ar perkant knygas 😉

    2018-10-01 at 17:12
  • Reply Ieva

    Skirtukai man būtini: arba atvirukai, arba koks storesnis lapelis, kartais ir liniuotė. Nemėstu tų su karoliukais, kurie ant lapo kampo užsideda, nemėgstu megztų ar medžoiaginių. Noriu kietesnių, lygiais kraštais, kad galėčiau ir pasidėti po skaitoma eilute (labai praverčia skaitant profesinę literatūrą).
    Žodžiu, laukiu originalaus skirtuko!

    2018-10-01 at 18:26
  • Reply zivile

    Nenaudoju jokių skirtukų. Jeigu kur ir gaunu, pasidedu ten, kur nerandu 🙂 Kaip ir Salomėja, kišu į knygas kas papuola po ranka, plaukų smeigtukas ar vienkartinė nosinė tam irgi tinka 🙂

    2018-10-01 at 19:50
  • Reply Kristina

    skirtukus naudoju, bet tik popierinius, ne storesnius nei atvirukas, labai mėgstu juos palikti knygose, kur labiausiai patikusioj vietoj, bet perku retai, nebent labai mielas atrodo, dedu į knygas reklamas, saldainių popieriukus

    2018-10-01 at 23:09
  • Reply Vasarė

    Ačiū už atsiliepimą apie Lisbetos tęsinius. Kažkada mačiau ir galvojau, ar skaityti ar ne, nors šiaip pernelyg nesibaidau kitų autorių kurtų tęsinių, tai dabar bus toks kaip ir paskatinimas, kad visai verta. 😀
    Pati dabar nieko neskaitau pernelyg, tiksliau skaitau nuolat, bet universitetui, tai nieko nuoseklaus – pusę vienos knygos, kelis skyrius iš kitos, na, ir žodžiu… Jau laukiu sausio, kur po sesijos vėl galėsiu skirti laiko grožinei. 😀
    O skirtukų irgi nenaudoju, bet taip pat nenaudoju ir jokių pakaitalų, neturiu įpročio. Bandau prisiminti puslapius, kur skaičiau:)

    2018-10-02 at 10:15
  • Reply Marija

    O aš skirtukų turiu didelę kolekciją, stengiuosi visada parsivežti iš kelionių ar šiaip įsigyti kokį mielą. Prieš pradedant skaityti knygą mėgstu skirti kelias minutes išsirinkti tinkamą skirtuką. Dabar skaitau A. Davidson Chimerą, tai skirtukas su įvairiais hieroglifais 😀

    2018-10-02 at 11:58
  • Reply Miglė

    Atvirukas — geriausias skirtukas 😀 turiu gal 6, bet naudoju vieną ir tą patį, kol visai susidėvi.

    2018-10-02 at 12:17
  • Reply Greta

    Skaitau “Popierinės princesės” (E. Watt) tęsinį. Žinau, kad antra knyga turi pavadinimą, bet ką, kaip sugalvojau, taip vadinu 😀 Kažkaip ir laukiu, kada baigsiu ir galėsiu imti 3 dalį, ir gaila, nes žiauriai įtraukė. Pagaliau noriai keliuosi, nes žinau, kad autobuse galėsiu pusvalanduką skirti skaitymui 🙂

    Na ir apie skirtukus. Čia panašiai kaip su kojinėm ar apatiniais – turiu mažą maniją, kur galėčiau kaupti, kaupti ir net nebūtinai naudoti pagal paskirtį. :)) Pati turiu visokiausių iš Swap’ų, iš Knygų mugės, bet į knygas nekišu. Atsimenu, pažiūriu, pasidžiaugiu ir tiek. Kodėl nenaudoju? Nes kai jau baigiu skaityti (vakare, lovoj), renkuosi paprasčiausią būdą: skirtukas yra tai, kas guli aplink. Tai būna ir gumelės sueina, ir čekiai (jie kažkaip dauginasi prie lovos), ir visokios kortelės, ir tušinukai, ir kryžiažodžių knygutės. Žodžiu, bet kas. Na, o tais atvejais, kai aplink tvarkinga, naudojuosi principu: palik užverstą knygą.

    2018-10-02 at 12:23
  • Reply Alma

    Perskaičiau nieko 😀 Vis ką pagriebiu, bet iki galo nesiskaito, per daug visokių blaškančių minčių. Ir panašu, kad dėl skirtukų esu lengvai pamišusi, juos dievinu 😀 Vis nusipirkdavau kažkokį, iš knygynų užsakymus darydama, patikdavo dovanų gauti, turėjau ir kelis numylėtus su Sigutės Ach piešiniais, beeeet vaikas įsibrovė į šventą kampelį.. Tai šiuo metu kažką skaitydama naudoju tuos lipnius lapelius/žymeklius, visai nedžiugina..

    2018-10-02 at 13:58
  • Leave a Reply

    You may also like