Rugsėjo knygos: meilės istorija, blogiausia knyga, biografija, detektyvai

Lai nesuklaidina jūsų Bukowski’s nuotraukoje. Apie jį šiandien nekalbėsiu. Nes knygą kaip tik dabar skaitau, tad jai vietos paskirsiu kitą mėnesį. Beje, skaitau jau antrą kartą. O juokinga yra tai, kad aš nemėgstu Bukowski’o :). Tačiau nesiteisinu dėl to ką ir kodėl skaitau :D. “Skaitalo” viršelis yra pats gražiausias mano matytas knygos viršelis, tai tegul senas gašlūnas atidirbinėja dabar puošdamas įrašus.

Na, o rugsėjis buvo toks truputį joks, jei žvelgsime per knygų kontekstą. Perskaičiau jų penkias. Išsamesnius komentarus apie kas visas rasite mano knygų bloge.

Dvi knygos elektroninės, viena nuosava, viena iš bibliotekos, o vieną įkišo anyta, nes pati ją ir išvertė :).

Iš šio penketuko išskirsiu dvi. Geriausia mėnesio knyga, be abejonės, yra Jo Nesbo “Troškulys”. Aš nemanau, kad šį detektyvą reikia pristatinėti rašytojo gerbėjams. Na, o jei dar neskaitėte nė vienos Nesbo knygos, tai “Troškulys” ne jums. Čia yra vienuolikta serijos apie Harį Hūlę dalis. Visi, kuriems patinka Haris, naujo romano imasi nė nemirktelėję ir nesidomėdami apie ką šis bus. Aš taip pat nusipirkau pačią pirmą dieną kai tik pasirodė, o dar po dviejų jau buvau perskaičiusi. Mano vyras iš manęs tyčiojasi, bet aš visada sakau, kad susitikimas su Hūle yra panašus į susitikimą su senu meilužiu. Tyliai patiri malonumą ir nesinori daug pasakotis :).

Tiems, kas niekada negirdėjo, apie ką yra ši Nesbo serija, tai sakau – tipiniai, žiaurūs, tamsūs skandinaviški detektyvai. Aš manau, kad Skandinavija mums šiek tiek artima. Na ne ekonominiu lygiu, bet emociniu. Mes gi irgi niūrūs, šalti, daug geram ir tamsusis metų laikas tęsiasi daug ilgiau už saulėtą. Haris Hūlė yra talentingas policininkas, kuris turi labai daug savo vidinių demonų ir dar priklausomas nuo alkoholio. Regis tipinė knyginė policininko klišė, ar ne? Tačiau Nesbo sugebėjo sukurti tikrai įtaigų personažą. Kadangi aš žinau kas yra alkoholizmas, tai labai įsijaučiu į visas tas kovos su buteliu situacijas, kitos dienos jausmus, pasekmes. Kartais iki skausmo artima skaityti, todėl man visiškai tas pats, ką Nesbo knygose randa kiti, bet mane suvirpina, kaip jokie kiti panašaus stiliaus detektyvai.

“Troškulys” savo siužetu per daug nenustebino. Tiesiog jau žinau ko iš autoriaus tikėtis, gaunu viską ko noriu.

Kita išskirtinio dėmesio verta knyga yra Julian Barnes „Laiko triukšmas“.

Aš net nežinau ar ją galima vadinti biografija, tikrai nesu žanrų specialistė, bet istorija pasakoja apie sovietmečio kompozitorių. Pasakojimas nėra kažkoks dokumentinis, greičiau jau perteikiamas jausmais, emocijomis, todėl perskaičiusi likau su daugybe apmąstymų apie tuos baisius laikus ir šiandienines aktualijas. Istorija nėra tokia tiesmuka ir sukramtyta, apie tam tikrus veikėjo motyvus tenka patiems pagalvoti.

Kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, kiek pasidomėjau perskaičiusi knygą, laikytas nusipelniusiu liaudies artistu, rašė Staliną šlovinančius kūrinius ir viešai gynė režimą. Tačiau knygos pasakojimas prasideda tuo, kad menininkas sėdi prie lifto ir laukia, kol jo ateis uniformuoti vyrai. Prie lifto sėdi, nes nenori, kad naktį būtų tąsoma jo šeima. Laukia, nes Stalinas atvyko asmeniškai paklausyti net už Sovietų Sąjungos ribų išgarsėjusios operos ir jam nepatiko. Regis smulkmenėlė, bent taip atrodo mums – gyvenantiems laisvoje šalyje, bet toks kūrybinis neįtikimas galėjo kainuoti gyvybę. Na, o po to knygoje sekamas tolesnis kompozitoriaus gyvenimas. Atskleidžiama, kaip jis iš tiesų niekino režimą, bet viešai šį šlovino, kiek sąžinės kančių teko kentėti ir kokiais būdais laviruoti. Įsivaizduokite, kad vienu metu jis net buvo gavęs mokytoją, kuris turėjo padėti menininkui perprasti komunizmo, marksizmo ir šiaip sovietinio režimo tiesas. Čia, kad galėtų kokybiškau šlovinti. Argi neįdomu?

Tiesa, nepasakyčiau, kad knyga labai lengvai skaitėsi. Autorius yra iš tų, kurie mėgsta sudėtingai. Paskaitykit!

Na, o pavadinime užsiminiau apie blogiausią knygą. Blogiausią šiais metais, pernai ir per visą gyvenimą turbūt… Tai yra Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“. Tokio briedo aš dar nesu skaičiusiu, nors mėgstu ne tik junk food, bet ir junk books. Daugiau paskaitykite Šiukšlynėlyje. Tačiau net iš solidarumo lietuvių autoriams aš romano nerekomenduočiau :D.

Štai toks buvo rugsėjis. Spalis prasideda Bukowski’u, o kuo pasibaigs dar pamatysim! Parašykit kokią knygą skaitote dabar, arba kokia buvo paskutinė skaityta, please!


Buvo įdomu? Netylėkite, komentarai ir kitoks grįžtamasis ryšys yra geriausias atlygis blogeriui :). Buvo neįdomu? Irgi netylėkite ir padėkite tobulėti !

Draugaukime Facebooke, bei Instagrame. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais. Nebijokite klausti, jei mano apžvalga pasirodė neišsami ar pritrūko informacijos.

Previous Post Next Post

9 Comments

  • Reply Agneka

    Labas.Labai patinka Jūsų blogas.Skaitau L.Ulickajos “Danielis Štainas,vertėjas”.

    2017-10-02 at 17:07
    • Reply Salomėja

      Ačiū, Agneka, reikia ir man jau įsitraukti Ulickają į sąrašą 🙂

      2017-10-02 at 17:17
  • Reply Beata

    Aš irgi Troškulį suvirškinau irgi turbūt per porą dienų, tikiuosi tuom Hūlės serija nesibaigs (bent jau iš pabaigos taip atrodo):-)

    2017-10-02 at 19:32
    • Reply Salomėja

      Aš irgi tikiuosi pasenti kartu 🙂

      2017-10-02 at 20:29
  • Reply Dovilė

    Daphne Du Maurier „Jamaikos smuklė”

    2017-10-03 at 11:12
  • Reply Monika M

    Troškulio dar nenumalšinau… 😉 O iš bibliotekos pasiėmiau J. Cronin “Perėja”, tiesa, nors ir žinojau, kad tai – stora knyga, tačiau knygos formatas šiek tiek nustebino 😀 Po labai ilgų neskaitadienių bandysiu prisijaukinti skaitymą vėl…

    2017-10-03 at 12:00
    • Reply Salomėja

      Tikiuosi “Perėja” patiks. Man labai patiko knygos. Aš skaičiau pirmą dalį, po to antrą, o kai jau po ilgokos pertraukos išėjo paskutinė, tai visas iš eilės pavariau 🙂

      2017-10-03 at 12:13
  • Reply Vasarė

    Mano susitikimas su Hariu tai kaip visada su daugiaserijinėmis knygomis – pradedu nuo vidurio… Kai su šeima keliaujame, visi pasiimame knygų. Aš kadangi savo greitai suskaitau, griebiuosi mamos ar dar kurio šeimos nario. Tada ir Nesbo viena buvo nupirkta, kaip vėliau pasiskaičiau – 5 dalis. 😀 Bet man patiko! Detektyvų dažnai neskaitau, mane kiek nervuoja, kad visi rašytojai įsikandę laikosi savo siužetinių metodų – pas Brown’ą kaltininkas bus iš aplinkos, pas Gerittsen – nepažįstamas… Galiausiai pradedi atpažinti motyvus. Nors jei daug knygų skaitai, galiausiai vis tiek visur pradedi atpažinti siužetines klišes ar kaip viskas bus. Bet čia tik šiaip pabambėjimai, apskritai detektyvus visai mėgstu, tik kad nepakliūna niekaip! Ir Haris patiko, nors ir nuo vidurio. 😀 Pasižadėjau kada nors normaliau kibti į seriją (na, į Gerittsen irgi pasižadėjau…). Šiuo metu kaip tik studijoms užverčiau Platono veikalą ir bandau pradėti Vėtrų kalną. 🙂

    2017-10-03 at 19:05
    • Reply Salomėja

      Tai, Nesbo knygose irgi yra nuspėjamumas, visada byla išaiškinama dar likus trečdaliui knygos 😀 Nepaisant to, aš tiek daug tų detektyvų skaitau, o Hūlės serijos niekas nenukonkuruoja. Beje, “Vėtrų kalnas”, net ir studijoms (gal ne visai savo noru), visai neblogas skaitalas.

      2017-10-03 at 19:45

    Leave a Reply

    You may also like