Rugpjūčio knygos: tęsiniai, vintažinė fantastika, skandinaviškas detektyvas ir susitikimas su Bridžita

Estimated read time 7 min read

Tai sveikinu visus ne tik su rugsėjo pirmąją, kuri pas mus dažniausiai žymi naują darbų sezoną, bet ir su kalendoriniu rudeniu. Išgyvenom tą vasarą, ar ne? Ir štai vėl susitinkame mano knygų rubrikoje. Žinote, mėnesio pradžioje aš galvojau, kad reiks kažkaip kūrybiškai suktis iš padėties, nes neskaičiau. Maniau, gal reiks kažkokius norų ar must read sąrašus daryti. Bet kažkaip netyčia gavosi, kad visgi perskaičiau šešias knygas ir šį mėnesį jos buvo tokios:

Nuomonę apie jas visas rasite mano knygų bloge.

Dvi elektroninės, dvi iš bibliotekos ir dvi nuosavos popierinės. Aš vis pagalvoju, kad šlovė technologijoms, nes žinokit nebeturiu, kur tų popierinių dėti, kad ir kaip riboju įsigijimą. Lentyna, kuri pas mus ne tokia ir maža, užkrauta ir tarpeliai užkaišioti. Beje, čia mano mėgiamiausia lentynėlė:

Tik darydama nuotrauka ištraukiau visas horizontaliais sukištas knygas. Tai va, negaliu atsidžiaugti, kaip šiais laikais vietą taupo elektroninė skaityklė. O ir patogu, nes tarkime skaičiau dabar tuos “Ypatingų vaikų” tęsinius ir keikiau. Neįmanomo sunkumo. Gal ir smagu kai skaitai sėdėdamas fotelyje, bet lovoje, ant šono, neįmanoma nulaikyti. Ir aš su džiaugsmu sutinku naujienas, kai mano draugai nusiperka skaityklę. Žinau, kad va jie tai mėgsta skaityti, o mėgstančiais skaityti aš laikau žmones, kurie tiesiog skaito. Parduotuvės eilėje, autobuse, tualete, ant sofos, po sofa. Ir nesvarbi jiems forma, svarbus turinys. O tie, kurie mėgsta šlaminti ir uostyti, yra labiau knygų mylėtojai, ne skaitymo.

Aš pati esu skaitymo gerbėja. Man patinka atsiversti knygą ir pasinerti. Kaip jau kažkada sakiau, neieškau aš kažkokio dvasinio peno. Banali ir paprasta. Ir niekada iš manęs neišgirsite, kad gėda kažką skaityti. Ta prasme, nors man “Svajonių romanų” leidyklos visai neįdomios ir netraukia, visgi jei tokios imčiausi, tai man nebūtų nei gėda ją skaityti viešoje vietoje, nei apkalbėti.

Grįžkime prie šio mėnesio geriausios ir ji yra…

Alessandro Baricco „Novečentas“

Mažulytė plonytė knygutė, kurios jau neberasite pirkti. Aš kažkaip aptikau, kad turiu ją skaityklėje (gyvas velnias ten pas mane) ir tai buvo vienintelė knyga, kurią perskaičiau per atostogas. Palapinėje, pasišviesdama prožektoriumi (taip, mano skaityklė yra retro ir neturi apšvietimo). Vienu ypu, nes na kiek ten tos knygos. 100 psl. Beje, A. Baricco yra mano labai mylimas autorius. Čia kai nebėra nieko naujo iš Murakami, tai sueina ir Baricco :). Turi panašumo.

Kaip aš sakiau savo kitame bloge, perskaityti šią knygą truko vieną įkvėpimą. Ir iš tiesų atrodo, kad pasinėriau, užlaikiau kvapą, perskaičiau ir atsidūsau.  Lyriškas, svajingas, keistas.

Pasirodo, kad pagal šią knygą yra ir filmas, tai tikėtina, kad kas nors matėte ir kažkas bus girdėto. Idėja tokia: laive, kuris visu kuo primena „Titaniką“ (čia lengvesniam įsivaizdavimui), eilinės kelionės į Ameriką metu rastas berniukas. Našlaitis paliktas ant fortepijono. Laivo personalas jį užaugino ir berniukas, pavadintas Novečentu, visą gyvenimą neišlipo į sausumą. Novečentas paslaptingai išmoko groti fortepijonu. Tuo ir užsiėmė, apie jį sklido legendos kaip apie geriausią. Va tiek tos istorijos.  Nei kažkas intriguojančio, nei ką, bet Baricco moka užburti. Tekstas rašytas, kaip monologas spektakliui. Plaukia, banguoja, užliuliuoja. Man pasirodė tai tokia poetiška, kiek sielą virpinanti, proza. Čia svarbiausiais pats rašymo stilius ir sugebėjimas išlaikyti skaitytoją, kai iš tiesų nieko labai įdomaus ir nepasakoji. Rekomenduoju.

Rašydama apie mėnesio geriausias, aš niekaip negaliu nepaminėti Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“.

Kaip tik šiandien rašiau, kad ši knyga tai tarsi susitikimas su nuo mokyklos laikų nematyta drauge. Gana išsamų atsiliepimą palikau Šiukšlynėlyje, tad tiesiog perkeliu čia, tam, kad jums nereiktų blaškytis:

Labas, Bridžita, kaip aš tavęs pasiilgau!

Yra daug žmonių, kurie Bridžitos dienoraščius vertina kaip banalų, dėmesio nevertą meilės romaniuką. Neturiu ką jiems pasakyti. Man pirmoji dalis buvo nuostabi šiuolaikinių stereotipų suvestinė, kurioje galima atpažinti jei ne save, tai savo draugę, jei ne draugę, tai jos kaimynę. Ir aš nekalbu apie vienišą moterį, kurią visi spaudžia susirasti vyrą. Kalbu apie viską. Kad ir tėvus. Gal maniškė ir ramesnio būdo, bet sudėjus su anyta abi galėtų suvaidinti Bridžitos mamą. Ir tai nėra blogai, tai tiesiog yra patvirtinimas, kad toje knygoje koncentruota dozė tiesos. Ir viskas parašyta labai linksmai. Štai antroji dalis buvo kiek labiau dėl komercinių priežasčių parašyta, pritemptoka ir labiau panašėjo į meilės romaną. O su kitomis istorijomis šiokia tokia painiava.

H. Fielding parašė „Pamišusi dėl meilės“ ir ši knyga kaip ir buvo trečioji. Joje pasakojama istorija po daugelio meto nuo antrosios, Darsis miręs (nelaikykite to spoileriu, ant nugarėlės rašoma), Bridžė vieniša su dviem vaikais, pasaulį užkariavusios technologijos ir internetas… Prasideda nuotykiai! Bet čia pasirodo visiškai kitokio scenarijaus filmas, o po to ir knyga „Bridžita Džouns. Kūdikis“.

Ir ši dalis prasideda tada kai Bridžita dar neturi jokių vaikų. Tad nors knyga išleista kaip ketvirta, bet pagal istorijos eiliškumą įsiterpia po antrosios. Matėt filmą? Tai vat knygoje viskas iš esmės taip pat, tik… viena maža detalė, kurios nenoriu išduoti. Tiesiog nėra vieno filme buvusio veikėjo, bet daug daugiau kito. Esmė tame, kad nuo antroje dalyje pasakojamos istorijos prabėgę penki metai. Bridžita išsiskyrusi su Marku, vieniša ir draugės vaiko krikštynų metu permiega su… Marku! O po kelių dienų su kitu vyruku. Pastoja. Na ir tada jau įsivaizduokite, kaip klostosi nėštumas Bridžitos stiliumi. Ir dar su dviem tėveliais. Nepasakyčiau, kad knyga buvo labai jau juokinga, bet smagi tai tikrai.

Pirmoji knyga parašyta dar praeitame amžiuje ir aš pamenu, kad paauglystėje skaičiau ir galvojau, kad va kokia sena ta Bridžė, o dabar jau ir pati tokia :). Paskaityti šią knygą, man buvo beveik tas pats, kas sutikti mokyklos laikų draugę. Faina!

Atskiro paminėjimo vertos ir Jussi Adler-Olsen „Kaltė“ bei Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“.

Pirmoji yra duoklė mano mėgstamiausiam žanrui – detektyvui. Tik štai bėda ta, kad aš jų jau tiek daug skaičiau, kad atrasti naują ir gerą yra sunku. Tad smagu, kad autoriaus knygos man prilipo. “Kaltė” yra ketvirtoji serijos dalis, tad veikėjai jau žinomi. Tačiau man smagiausia buvo skaityti todėl, kad aš praeitą mėnesį buvau Danijoje. Važiavau tais tiltais, kurie minim knygoje, mačiau tą salą, tad man tiesiog buvo labai lengva įsijausti. Viskas tampa gerokai saviau. Jei ieškote įtraukiančių detektyvų tai rekomenduoju autorių. Pirmoji knyga ir “Moteris Narve”.

Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“ – tai ką aš pavadinime pavadinau retro fantastika. Ši knyga parašyta 1912 metais! Autorius laikomas vienu iš mokslinės fantastikos pradininku, nors daugelis geriausiai žino jo sukurtą personažą – Tarzaną. Savo kūriniais rašytojas darė įtaką kitoms, vėlesnėms fantastikos žvaigždėms ir beje yra parašęs vieną iš mano TOP5 vaikystės-paauglystės knygų “Užmirštoji sala”.

“Marso princesė” savo stiliumi man truputį priminė komiksus. Nors nėra paveikslėlių ir tekstas sudarytas ne vien iš dialogų, tačiau vistiek lengvai galiu įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų nupiešta su visais “Bum, triokšt, barkšt”. O knygoje rasite ir meilės, ir nuotykių, ir šiokių tokių gyvenimiškų pamąstymų. Jei tik nespjaunat į keistas knygas, tai tikrai verta!

Toks mano knygiškasis mėnuo! Vakar užsisakiau naują Jo Nesbo knygą apie Harį Hūlę, tai laukiu laukiu ir tiesą sakant, jaučiuosi kaip prieš pasimatymą. Vis virpuliukas nubėga dėl to būsimo malonumo 😀


Buvo įdomu? Netylėkite, komentarai ir kitoks grįžtamasis ryšys yra geriausias atlygis blogeriui :). Buvo neįdomu? Irgi netylėkite ir padėkite tobulėti !

Draugaukime Facebooke, bei Instagrame. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

5Comments

Add yours
  1. 1
    Alma

    Aš tuomet ir skaitytoja ir mylėtoja:D Kaip man kvepia naujos knygos.. Dėl kaupimo pas mane atskira istorija, dažnai norimas perskaityto knygas kažkam dovanoju, kad po to galėčiau pasiskolinti 😀 Nes man į pilnas lentynas gražu pažiūrėti tik pas kitus, savoje erdvėje man norisi neužsigrūsti.

  2. 2
    Salomėja

    Esu viena tų, kurie nejaučia jokių jausmų spaustuvės dažų kvapui :). Mėgstu aš knygas ir kaip daiktus. Gražu, faina pačiupint, lengva atsiversti galą ir pasispoilinti sau (pastoviai taip darau). Bet šiuolaikiniai leidimai man labai nepatinka. Dažniausiai. Turėdama laiko vaikščiojau po knygyną (šiaip į gyvus jau retokai beužsuku). Pamačiau kaip atrodo nauji Tolstojaus leidimai… Ką žinau, nemanau, kad skatina tokie skaityti žmones. Neįsivaizduoju tokio atsidavusio skaitymui hipsterio, kuris tampytųsi tą akmenį storiausią kuprinėje visą dieną. Mieliau gi nušiuręs nedidelis tomelis, ne? Tad nori nenori lenda išvada į galvą, kad popierius jau darosi tik dėjimui į lentyną, kad būtų gražu. Galėtų daryt kokią kainodarą, kad perki popierinę ir gauni už eurą elektroninę 😀 Popierine papuoši lentynas, o elektroninę skaitai :). Win win.

  3. 3
    Milly

    O kaip tau ypatingi vaikai, be to, kad nulaikyti neimanoma? Kazkaip labai jau priestaringos nuomones. Man visai patiko 🙂

  4. 4
    Salomėja

    Na yra gi visos apžvalgos knygų bloge. Pirma knyga labai patiko. Antra – nuobodžiau nebūna. Trečia – vėl patiko. Nuotraukos nervino 😉

  5. 5
    Kristė

    O man dėl nuotraukų labiausiai ir patiko “vaikai” 😀 be jų nebelieka šarmo. tęsinių neskaičiau. nepapuolė į rankas dar.

+ Leave a Comment