Penkios liepos knygos, arba tingūs karštojo sezono skaitiniai

Posted in Knygos by

Mėnuo atėjo, mėnuo praėjo. Man visą laiką atrodė, kad aš žiauriai tingiu skaityti, bet vistiek sąskaitoje 5 knygos. Tačiau jau tokios paprastos ir lengvos. Štai Vasarė savo kaspusmetiniame knygų aptarime (rekomenduoju!!!) klausia, kaip renkamės knygas. Ir aš sakiau ten, pasikartosiu ir čia, kad neturiu jokios sistemos. Į mano norų sąrašus patenka atsitiktinai nugirstos, rekomenduotos ar tiesiog aprašymais suintrigavusios knygos. Tačiau tas sąrašas toks menamas ir netvirtas, kad bet kas gali visas knygas pastumti į šoną. Bibliotekoje aš vaikštinėju, kiloju gražius viršelius ir kartais pataikau, kartais ne. O šią vasarą aš labai labai tingiu skaityti ir jei pavyksta, tai iš esmės tik vaikiškas (jaunimo) knygas. Nes paprasta, greita, visada yra meilės :). Tokius pasirinkimus lemia tai, kad aš mėgstu skaitymo procesą, bet kartais sunkesnės knygos virsta neskaitadieniais, nes žiauriai karšta, nes nenoriu nieko galvoti, o ten rimtos bėdos gvildenamos ir imu stumti jas nuo savęs.

Tad liepos penketas toks:

Dvi knygas padovanojo leidyklos, ačiū! Dvi skaičiau elektroniniame formate.

Truputį apie kiekvieną.

 

Dan Brown „Kilmė“. Pamenu laikus, kai “Da Vinčio kodas” sukėlė milžinišką populiarumą ir pakėlė autorių į aukštumas. Patiko ir man ta knyga, nes buvo greita nuotykių istorija paremta įvairiomis sąmokslo teorijomis. Žinote, vienu metu buvau visai užsidegusi geo lobių ieškotoja (kuomet pagal užuominas reikia rasti “lobį”, patikėkit, jie yra visur, gal net dabar po tuo suoliuku ant kurio sėdite, priklijuoti magnetu), tad nenuostabu, jog tokios knygos patinka. Taip pat man prilipo ir kiek mažiau populiarumo sulaukusios „Meteoritas“ bei „Skaitmeninė tvirtovė“, o štai paskesnės profesoriaus Lengdono knygos jau taip nežavėjo. Priešpaskutinė iš viso pasirodė nuobodybė, „Kilmė“ irgi taip so so.

Labai erzino pirmas 100 puslapių, kuriuos galima sutraukti į vieną pastraipą: padariau stulbinantį atradimą ir tuoj tuoj jį sužinos visas pasaulis, tuoj tuoj, išsprogdinsiu galvas, tuoj tuoj tuoj, tas atradimas yra kažkas tokio, tuoj tuoj! Jau klausot? Ta va, tas atradimas nerealus, žinokit pasikeis viskas viskas, tuoj tuoj tuoj tuoj!

Nusibodo pastraipa? O ten buvo daug puslapių, net nuostabu, kaip autorius, kuris moka įdomiai rašyti, taip nuobodžiai bandė sukelti intrigą, taip nuobodžiai, kad net nesinorėjo atsiversti paskutinių puslapių ir sužinoti paslaptį. Taip, aš tai darau, kai man labai įdomu pasidaro. Nors skaičiau, kad yra tokių, kurie dangsto tolesnes pastraipas, kad tik sau nepasispoilintų. Čia ne apie mane. O jūs pasukčiaujate skaitydami?

Na ir po to buvo toks tradicinis Brown’o knygoms (bėgam, gaudo, blogiukai virsta geriukais ir atvirkščiai) scenarijus, kol galiausiai prieiname prie tos paslapties atskleidimo. Ir viskas pateikta taip, tarsi wow wow, o aš perskaičiau ir gūžtelėjau pečiais. Jei realiai išgirsčiau tą atradimą, tai tikrai man nesinorėtų griebtis už širdies, nes viskas kažkaip visai nenustebintų žinant mūsų pasaulį ir jo vystymosi eigą.

Ir dar truputį nekenčiau to, kad skaitau popierinę knygą, nes labai sunku buvo ją visur tampyti. Na kada gi, kada pas mus atsiras pocketbook’ų kultūra?

 

Marie Lu „Pergalė“. Aš serijines knygas mėgstu skaityti vienu ypu. Su šia taip nepavyko, bet džiaugiuosi, kad nereikėjo labai jau ilgai laukti ir po to atmintyje kapstytis ar čia šios istorijos pirmose dalyse taip vyko, ar jau maišau su kita serija :).

Kaip jau minėjau anksčiau, knygas galėčiau palyginti su „Divergente“, tik Marie Lu pažiūrėjo paprasčiau, mažiau dėmesio skyrė pasaulio detalizavimui ir daugelį dalykų prabėgo paviršutiniškai. Toks jausmas lyg būtų viskas gerokai sutrumpinta, žinote, kaip pasitaiko filmuose pastatytuose pagal knygas: čia truputį trūksta, čia per greitai, čia šiek tiek konteksto nėra. Tai va, taip ir atrodo.

Visumoje istorijos užbaigimas pasirodė neblogas. Ypač man patiko pabaiga. Nenoriu spoilinti, tokio tipo distopijose autoriai vis sumąsto ne visai tikrą happy end’ą. Tai ten kažkas miršta, tai lyg ir norisi, kad herojus liktų su kitu, tai dar kas nutinka, nesakysiu, ką gi sugalvojo Marie Lu, teks jau sužinot patiems.

 

James Henry „Lemtingasis Frostas“. Aš pamenu, kad kai skaičiau pirmą romaną apie Frostą, nebuvau labai sužavėta. Mane erzino tas tipas su pošlais juokeliais, nesiprausęs ir suglamžytas. Tačiau atmetus nemeilę personažui, patys detektyvai atrodė įdomūs, ypač patiko skaityti apie biurokratinę nuovados virtuvę, įskaitant ir savimylą nieko nesugebantį viršininką Maletą. Beskaitydama tolesnes knygas aš jau pripratau prie Frosto, o gal ir jis nebebuvo vaizduojamas taip neigiamai. Bet serija baigėsi ir… vėl atgimė! Aš nežinau kaip ten susiklostė, kad jos ėmėsi kitas autorius (na ta prasme, kodėl kiti autoriai nesugalvoja savo personažų?), bet „Lemtingasis Frostas“ parašytas kitos rankos.

Ir nežinau ar to fakto žinojimas kišo koją,  ar tik įsivaizdavau, kad Frostui kažko trūko? Iš tiesų mane glumino tai, kad R. D. Wingfieldo  pagrindinis tipas jau iš karto buvo našlys, nemėgiamas viršininko, nuovadoje laikomas tik todėl, kad tapo didvyriu ir gavo medalį (juk neišmesi garsenybės). O naujame detektyve Frosto žmona vis dar gyva, Maletas per daug neapykantos jam nejaučia, nors meilės irgi ne. Pats personažas sušvelnintas, nesukelia pasibjaurėjimo. O ir jo juokeliai ne tokie stiprūs. Dar man užkliuvo ir detektyvinė linija. Šiaip ji rutuliojosi visai neblogai, intrigavo ir įtraukė, bet va atomazga visiškai nuvylė. Tiesiog išrišus nusikaltimą man pritrūko dėmesio motyvams ir kitoms detalėms.

Ai tiesa, buvo man viena juokinga frazė. Kadangi knygoje kalbama šiek tiek apie raganavimą, kažkas ten nusistebėjo, iš kur devintame dešimtmetyje tai gali būti, juk kompiuterių amžius! Tai va, tas kompiuterių amžius 1982 metais kiek pralinksmino. Beje, aš tada gimiau :).

O šiaip, nors knygai trūko truputį šio, truputį ano, aš manau skaitysiu ir kitas šio autoriaus Frosto istorijas. Duokim žmogui įsivažiuot 🙂

 

Agnė Pačekajė „Dingusio jaunikio paslaptis. Zosės Ilganosės memuarai“. Jau senokai norėjau perskaityti knygą, mat man patiko pirma dalis. Iš kelių savo pažįstamų girdėjau, kad ji yra nesąmonė, banali ir t.t. Nesutinku. Čia kaip Bridžita nebuvo vien apie stambios vienišės vyro paieškas, taip ir senmergė Zosė ne visai paprasta. Tos knygos yra apie stereotipus ir Zosės gi labai artima, nes stereotipai vietiniai. O ir autorė man patinka, kartais prasilenkiame blogeriškuose renginiuose.

Visgi, skaitydama antrą dalį aš daug mažiau kikenau. Prunkščiau iš tokių paprastų sakinių, kaip „- Klasika: barnis, vyras išvažiuoja, vyras negrįžta, boba bliauna.“, bet varčiau akis skaitydama tokius kaip „Ir antakiai – juodesni už lietingą naktį vienkiemyje, lapkričio gale atvėrus duris ir pažvelgus į tolį.“. Gražu pagyvinti kalbą, bet kartais atrodydavo jau gerokai per daug, tarsi dirbtinai reiktų tobulinti kiekvieną sakinį.

Pati istorija paprasta: dingo Zosės jaunikis, Zosė bliauna, Zosė pasitelkia namų tvarkytoją, damos ieško jaunikio. Įvesta šiek tiek detektyvo, tačiau nežinau nežinau. Silpnai man pasirodė ir Sugertuko manija ir knygos pabaiga ir visos tos papūgos. Bet ką jau čia. Linksma vasariška knyga, pretenzijų neturiu.

 

Anna Day “Fandom”. Dar viena jautimui skirta istorija. Mane paviliojo aprašymas. Na, sekant juo, istorija tokia, kad grupelė paauglių nuvyksta į fanų renginį parodų rūmuose, kur persirengę savo mylimiausiais herojais ketina pasifotografuoti su filmų aktoriais ir t.t. Ten įvyksta žemės drebėjimas ir bam, keturi jaunuoliai atsiranda knygos/filmo istorijoje. Tik ten viskas kiek nukrypsta nuo originalaus siužeto ir norint grįžti į savo realybę reikia jį atkurti. Sakyčiau labai kinematografiška, visokius džiumandži primenanti fabula, ar ne?

Visa intriga tame, kad siužetas kaip ir žinomas iš anksto, o knyga/filmas nesibaigia gerai. Todėl labai įdomu kaip baigsis autorės sumanyta istorija, mat jei jaunuoliams pavyks tą siužetą atkurti, tai pabaiga nebus laiminga, jei nepavyks, irgi nežinia kas nutiks. Na, o pasaulis, į kurį visi pateko, taip pat nėra svetingas. Distopija, kurioje visuomenė padalinta į dvi dalis. Genetiškai modifikuoti tobuli žmonės – Genijai, bei visi kiti paprastieji – Parazitai, kurie pasmerkti skurdui bei vergovei. Ir kaip visada – maištininkai :). Kadangi tokiose knygose visada būna meilės linija tarp priešingų grupių atstovų, tai čia pirminėje istorijoje Parazitė ir Genijus įsimyli ir jų meilė sukelia permainas. Tik va, šio pasaulio naujokų atstovė turi tapti ta Parazite ir jai nelabai sekasi laikytis fabulos, nes “realybėje” viskas ne taip paprasta.

Kaip supratote, siužetas nėra įmantrus, bet įdomiai užsuktas, kad noriai kasiausi iki galo. Nepasakyčiau, kad pabaiga mane sužavėjo, autorė turėjo daugiau potencialo, bet kmon, kas aš tokia, kad kritikuočiau paauglių knygas.

Štai tiek iš knygų pasaulio šį mėnesį. Papasakokit, ką gero skaitėte jūs. Nesvarbu kiekis. Kad ir vieną, kad ir skyrių, ar puslapį, vistiek pasidalinkit. Taip pat nepamirškit manęs sekti soc. tinkluose, nors viską, kas įdomiausia aš stengiuosi palikti bloge ir iš ten vilioti čia, o ne atvirkščiai :).

Ankstesni įrašai apie perskaitytas knygas:


Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

Previous Post Next Post

15 Comments

  • Reply Vasarė

    Aš dabar į Šerloką Holmsą kibau. 🙂 Rudenį Londone galvoju į Beikerio gatvę nusitrenkti bent pasivaikščioti, tai kaip čia neperskaičius būti… Tiesa, filmus mačiau, tai man su Downey labai patiko. O dėl knygų, viena vertus, galvoju, ko čia taip ilgai delsiau, kita vertus, džiugu, kad dar tokių fainų neperskaitytų skaitinių turiu gyvenime. Ir dar skaitau tą griozdišką Obuolio leidimą, kur 900 puslapių. 😀 Bet iš 59 istorijų apie Šerloką ten sutalpintos 25 ir skaitau tik gulinėdama lovoje, tai neturiu kuo skųstis.

    2018-08-02 at 09:31
    • Reply Salomėja

      Aš esu senovėje skaičiusi Doilio raštus 🙂 Bet tas naujasis 900 psl leidimas… čia turi būti jau labai labai nusiteikęs skaitymui. Kažkada po Kareninos leidimo reklama rašiau “Obuoliui” komentarą, kuriame klausiau, kodėl jie knygas gamina, kaip daiktus dedamus į lentyną, o ne skirtus skaityti, nes nu, ne į kiekvieną kuprinę dar telpa, ką jau kalbėti, kad gulėdamas ant šono neturi jokių šansų jos viena ranka išlaikyti, tai gavau atsakymą, kad “ant šono? gulint? taip dar nėra tekę skaityti”.

      2018-08-02 at 09:35
      • Beata

        Haha, turiu Serloka kur 1200 psl, tai ten jau skaityt tik sedom iseina 😀

        2018-08-02 at 20:57
  • Reply Vaida

    Liepos mėnuo man buvo rekordinis skaitymo atžvilgiu. Perskaičiau 13 knygų. Aišku Jūsų Salomėja savo pasiekimu nenustebinsiu, turbūt, bet man tai išties daug. Kadangi buvo atostogos tai knygos irgi buvo lengvos. nuo lietuviško skaitaliuko apie gėjus ,,Dangus strazdui” iki Bukowski ,,Arklienos kumpio”. Dabar skaitau ,,Lygi su saule”, nes jau keli mėnesisi voliojosi lentynoje parnešta iš bibliotekos.

    2018-08-02 at 09:42
    • Reply Salomėja

      Kodėl gi nenustebinsit, aš retokai tiek perskaitau :), bet šiaip kiekybė manęs taip nešokiruoja, kaip kartais kai kurių kitų, nes žmonės labai skirtingu greičiu įveikia tą patį tekstą, tai nėra nei gerai, nei blogai :).
      Aš jau keletą metų turiu “Lygi su saule” ir vis neprisiruošiu skaityti, nemažai gero esu girdėjusi.

      2018-08-02 at 09:48
  • Reply Vaida

    Kažkada ,,efekto būsenoj” pasiėmiau iš bibliotekos, bet taip ir netraukė paimti skaityti. O užvakar pasakiau, kad arba ,,damušu” arba nešu. Tikėjausi, kad bus nuobodesnė, bet istorija įtraukianti. Šiandien tikiuosi baigsiu.
    Man įdomu ar tik mane aplanko tokios mintys ar ir kitas knygų skaitytojas. pastebiu, kad seniau perskaitydavau daug mažiau knygų, bet jos man labai patikdavo ir prisimenu ilgai, kaip tikrai gerus kūrinius. pastaraisiais metais knygų skaitau tikrai daug, bet kai pražvelgiu, na visos tokios, kaip čia pasakius… na nėra ką išskirti. Ar čia skonis išlavėjo, ar sugedo… ? PVz. per metus perskaityta 50 knygų ir reikėtų parekomenduoti knygą, o neturiu ką. Nors mano skaitoma literatūra labai įvairi Nuo Jaume Cabré ,,prisipažįstu” iki k. Funke ,,Rašalo širdis”. Ar ir tau taip būna, kad visos tokios tik ,,tam kartui”?

    2018-08-02 at 10:08
    • Reply Salomėja

      Būna visaip. Aš visada daug skaičiau. Pradėjus rašyti knygų blogą pradėjau skaičiuoti, iki to laiko neturėjau jokios statistikos. O rašyti pradėjau ne todėl, kad su kitais dalinčiausi mintimis apie knygas, o kad turėčiau, kur pasitikrinti ar tą knygą jau skaičiau, nes kartais iš bibliotekos parsinešdavau tą pačią, nes visai nekreipiu dėmesio į autorius bei viršelius. Tais laikais goodreads dar nebuvo. Vadinasi, atsakant į klausimą, man visada buto ta problema, kad kai kurios knygos neužsilieka mintyse buvo visada, tačiau aš iš jų ir nenoriu sukrėtimų. Pagalvokit, jei visos 50 per metus perskaitytų knygų būtų wow wow wow, vistiek kažkas būtų labiau wow už kitą ir galiausiai tos wow taptų tik eilinės. Aš visada manau, kad mano skaitymo metai nusisekę, jei žiūrėdama į perskaitytų knygų sąrašą galiu be vargo išrinkti top3 🙂

      2018-08-02 at 10:19
  • Reply Vaida

    taip. Turbūt. kartais knyga suranda tave reikiamu metu ir tampa wouw, bet tik todėl, kad ji atitiko tavo būseną šiuo metu kai tu ją skaitei, kitomis aplinkybėmis ji gal būtų eilinis skaitaliukas.

    2018-08-02 at 10:24
  • Reply Dovilė Kubiliūtė

    Skaitau Homo Deus – labai patinka, bet lėto skaitymo, nes po kol kas, atrodo, visa informacija yra įdomi. Dar skaitau “Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą”.
    Kuri ten D. Brown knyga pasirodė nuobodybė? 🙂 Inferno? Man labiausiai ji ir patiko, pasirodė visiška šių dienų aktualija su įdomiu sprendimu.

    2018-08-02 at 10:26
    • Reply Salomėja

      Taip, Inferno :), tiesiog pravertinėjau. Bet kaip man kartą komentavo apie Brown knygas, tai jos būna wow, bet paskaitai po to kokių skandinaviškų detektyvų ir taip nublanksta tos nevykusiai užsuktos intrigos 🙂

      2018-08-02 at 10:37
  • Reply Vaida

    Pritariu, po Jo Nesbo detektyvų, man dauguma dabar yra lengvi vakaro skaitaliukai.

    2018-08-02 at 10:39
  • Reply Camea

    Mano šios vasaros atradimas – Robin Hobb Farseer trilogija. Tai epic fantasy žanro knygos, skaitau anglų kalba, nes lt nėra (pirkau Humanite), tai kaifuoju tiesiog! Skaitau lėtai, su pasimėgavimu, formatas tas gerasis pocketbook, vien nuo to dar daugiau smagumo 🙂 rekomenduoju visiems fantastikos gerbėjams 🙂

    2018-08-02 at 11:56
  • Reply Alma

    Neperskaičiau nieko.. Buvo atostogos, kurias praleidau su itin aktyviu dvimečiu, po to darbai užpuole. Ir tas karštis.. Aš mėgėja po šiltu pledu skaityti, karščio negaliu iškęsti, apskritai tik bandau išgyventi 😀

    2018-08-02 at 17:33
  • Reply Toma

    Perskaičiau šį mėnesį atrodo dvi knygas, nes šiaip tai neseku, kiek knygų per mėnesį perskaitau 🙂 Pirmoji buvo Cat Clarke „Lemiamas apsisprendimas“. Truputį gal vaikiška, bet knygos pagrindinis siužetas verčia susimąstyti, ką darytumei atsidūręs tokioje situacijoje. Susiskaitė greitai. Antroji Vasarės aprašyta Daphne du Maurier „Rebeka“, kuri skaitėsi labai sunkiai ir ilgai. Jau buvau galvojusi padėti ateičiai, bet kažkaip pasibaigus ilgai ir laaabai nuobodžiai įžangai viskas pasikeitė. Šiaip gan įdomi ir keistai parašyta knyga. O dabar jau pradėjau Nele Neuhaus „Moteris, kurios nekentė“. Iš viso man vasarą knygas sunkiau sekasi skaityti, vakarai ilgi, karšta, tai ir nuotaikos skaityti nebūna 🙂

    2018-08-02 at 19:35
  • Reply Kristina

    Šiandien “Panelės Smilos sniego jausmą” pradėjau skaityti. Knygą rinkausi pagal pavadinimą.

    2018-08-02 at 22:56
  • Leave a Reply

    You may also like