Penkios birželio knygos: truputį motyvacinio cukraus, duoklė mylimiausiam autoriui ir dar viena paaugliška distopija

Birželis pralėkė ir jis buvo tikrai labai keistas jei jį vertintume per knygų pasirinkimo ir apskritai skaitymo prizmę. Visų pirma, aš mečiau savo tikslą perskaityti 1000 knygų iki 10-to šiukšlynėlio gimtadienio, kuris yra lapkričio pirmąją. Tas tikslas mane erzino ir vertė protestuoti prieš save pačią. Aš ir taip daug skaitau, tai kam dar tie limitai. Jau šiuo metu yra 956 knygos perskaitytos (nuo mano einamųjų skaitymo metų pradžios – 55), o dar liko 4 mėnesiai, tad vistiek galėsiu drąsiai apvalintis iki to tūkstantuko :), ką jau ten +- keli romaniukai :).

Antras keistumas, kad aš perskaičiau bent dvi knygas, kurias jau esu seniau skaičiusi. Kai visko tiek daug laukia, tai gana neįprasta. Prie keistumų aš priskirčiau ir kaip mėnesyje išsidėliojo skaitymo laikas. Pirmas dvi knygas aš sukrimtau per pirmas dvi dienas. Sėdėdama ant suoliuko netoli katedros. Trečiąją skaičiau beveik visą mėnesį po kelis puslapėlius, tiek Lietuvoje, tiek per visą kelionę ir paskutinį puslapį užverčiau tik birželiui besibaigiant. O tada per paskutines dvi dienas vėl surijau porelę.

Mėnesio knygos tokios:

Dvi gavau iš leidyklos. 3 skaičiau elektroniniame formate. Ilgiausiai skaičiau Murakami, ši knyga yra iš tų, kurią ėmiausi antrą kartą ir leidau sau lėtai lėtai mėgautis. Kaip matote nuotraukose, aš turiu popierinę versiją (turiu visas Murakami knygas), bet skaičiau skaityklėje. Nes na, faina pasidėti į lentynėlę gražų daiktą – visą mėgstamo autoriaus kolekciją, bet skaityt tai norisi patogiai :).

Apie perskaitytas knygas

Richard Bach “Džonatanas Livingstonas Žuvėdra”. Sprendimas perskaityti šią knygą atėjo po vienos diskusijos. Tiesiog kalbėjome apie gyvenimą ir tai kas šiuo metu jame vyksta, ir vienu metu buvo prisimintos Bacho „Iliuzijos“. Taigi, kažkaip nusprendžiau vėl imtis šių knygų ir atradau, kad skirtingai nei „Iliuzijų, aš nesu skaičiusi „Žuvėdros“.

Aš negalėčiau sakyti, kad man nepatiko, nes tai apie ką parašyta man pasirodė ir artima, ir aktualu, tegul ir girdėta, bet puikus priminimas. Trumpai tariant tai toks truputį motyvacinis pasakojimas apie tai, kad turime siekti daugiau, nesustoti, netikėti, kai mums sako, kad mūsų prigimtis/likimas/galimybės to neleidžia, nebijoti prieštarauti ir eiti savo keliu ir t.t ir t.t. Kiek banaloka, kiek labiau mokykliniam amžiui, bet šias tiesas bet kokia forma kartais pravartu išgirsti.

Tačiau aš nesu sužavėta pačiu autoriaus rašymo stiliumi. Man daug kur į pirmą planą lenda perdėtas… em, net nežinau kaip pavadinti… dvasingumas? Na žinot tuos iki skausmo dvasingai perkreiptus veidelius, klausančius kokios etno muzikos ar literatūros mokytojos išraišką, kuomet ji aktų salėje klauso, kaip jos geriausias mokinys deklamuoja mėgstamiausią poetą. Truputį per saldu. Tačiau vietoje ir laiku, tikrai nesu nusiteikusi per daug kritikuoti.

Vakar savo knygų bloge paskelbusi kiek trumpesnę šio teksto versiją aš FB sulaukiau komentaro, kad manyje nėra žuvėdros, todėl neturėčiau bandyti suprasti ar vertinti tą knygą. Pažiūrėjus komentatoriaus profilį paaiškėjo, kad tai mokytoja, matyt skaudžiai užlipau su ta dvasinga išraiška, atsiprašau :). Kai bus laiko, pasieiškosiu žuvėdros savyje :).

Richard Bach “Iliuzijos”. O štai “Iliuzijas” aš esu skaičiusi ir gana seniai, jei mano knygų bloge nėra atsiliepimo, o juk jis jau tuoj dešimtmetį skaičiuos. Ir aš pamenu, kad pirmą kartą knyga sukrėtė ir gana giliai palietė. Aš berods tada labai nesėkmingai laikiau sesiją ir labai labai stresuodavau per žodinius atsiskaitymus. Perskaičius “Iliuzijas” aš šiek tiek labiau valdžiau jaudulį, visada galvodavau apie tai, kad mes valdome tai kas vyksta ir t.t.

Knyga man pasirodė kiek įdomesnė už “Žuvėdrą”, gal dėl to, kad čia veikia žmonės ir tos proto plovimo istorijos papasakojamos per jų pokalbius ar mintis. Jautėsi ir šiek tiek sveiko humoro, o autoriaus žodyje – savišaipos. Visgi, man atrodo, kad Bach’as negali būti skaitomas bet kada. Ypač ciniškesnių žmonių. Nes gresia didelis akių vartymas. Tačiau būna gyvenime tokių momentų, kai kelios teisingos mintys sustato viską į vietas.

Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”. Tai pirma trilogijos dalis. Žinoma esu visas skaičiusi. Gi esu Murakami gerbėja, ta kuri nusiperka knygas pirmą jų prekybos dieną ir iš karto perskaito. Tiesa, su trilogija buvo kiek kitaip. Aš taip pat pirkau pirmą pasirodymo dieną, bet perskaičiau tik kai sulaukiau kol išvers visas tris. 1Q84 nesu kartojusi, kai tuo tarpu kelias kitas autoriaus knygas skaičiau daug kartų. Apie pačią knygą per daug nekalbėsiu, nes kaip gerbėja nesu objektyvi, bet šiek tiek apie nuotaiką:

turiu pasakyti, pirmą kartą Murakami skaitau, nes tiesiog įdomu. Antrą (ar trečią, ar penktą) kartą skaitau autoriaus knygas tik tada kai mano gyvenime vyksta kažkas neįprasto. Nebūtinai blogo, nebūtinai gero. Tiesiog tokio, kas iš esmės yra vidinis ar išorinis pokytis. Ir šis mėnesis būtent toks buvo. Tarsi su dviem mėnuliais ir keistais dalykais.

— Ir dar, — pratarė vairuotojas, žvelgdamas į galinį veidrodėlį, — norėčiau, kad įsidėtumėte į galvą — ne viskas yra taip, kaip atrodo.
„Ne viskas yra taip, kaip atrodo“, — mintyse pakartojo Aomamė. Tada lengvai suraukė antakius.
— Ką tai reiškia?
Rinkdamasis žodžius vairuotojas tarė:
— Kitaip tariant, galima sakyti, kad dabar ketinate daryti neįprastą dalyką. Ar ne? Paprastai žmonės vidury baltos dienos nelipa avariniais Tokijo greitkelio laiptais. Ypač moterys.
— Na, taip, — atsakė Aomamė.
— Ir kai taip elgiesi, paskui visa kasdienė aplinka, kaip čia pasakius, gali imti atrodyti šiek tiek kitokia nei visados. Man taip yra buvę. Bet nesileiskite apgaunama išvaizdos. Tikrovė visuomet yra viena vienintelė.

Štai toks buvo mano birželis ir jo nuotaika. Ir dar šiek tiek tęsiasi.

Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”. Tai dvi trilogijos dalys ir aš mirštu, kaip dabar noriu perskaityti trečiąją, kurią, regis, visai neseniai išleido.

Tai jaunimui skirti romanai. Tačiau kaip visada man gana nesunku įsivaizduoti, kad knygoje veikia ne 15 metų žmonės, o bent jau 25 ar vyresni. Kodėl? Nes kariuomenė, bandymai su maru, sukilimai, išdavystės, kankinimai, žudymai ir mušimai tikrai neprimena žaidimo su lėlėmis, ar ne? Tiesą sakant, nuo suaugusiųjų knygų šios skiriasi tik tuo, kad nėra sekso scenų ir meilė labiau išreiškiama padūsavimais ir žodžiais.

Tai distopinė istorija, kuri mane labai įtraukė, nes aš mėgstu tokio stiliaus knygas kaip “Bado žaidynės” ar “Divergentė”. Pasaulyje visuotinio atšilimo metu ištirpo Antarktida ir vanduo užliejo JAV. Rytinė pakrantė beveik visa paskendo ir daugybė pabėgėlių traukė į vakarus. Šie pasistatė sieną, pasiskelbė atskira respublika ir pradėjo karą. Tokia aplinka knygoje. Mano manymu aplinkiniam pasauliui skirta gerokai per mažai dėmesio ir kyla klausimų, kodėl tos šalys iš tiesų kariauja, koks tikslas, kokia priešistorė? Šiek tiek daugiau detalių paaiškėja antroje dalyje, bet pirmojoje pritrūko detalumo.

Kaip ir kiekvienoje doroje distopijoje, taip ir čia, vyrauja klasių pasidalinimas, kuomet vieni tarpsta, kiti gi engiami ir skriaudžiami. Jis skurdžius gyvenantis gatvėse, padedantis kitiems vargšams ir trukdantis kariuomenei. Ji vunderkindė Respublikos auksinė mergaitė, karė, kuriai pavesta sugauti Jį. Na, o tada prasideda nuotykiai, meilė ir porelės atradimai, kad tai ką kiekvienas įsivaizdavo apie savo šalį nebūtinai yra tiesa.

Jei tokių knygų iš viso neskaitote, tai imtis neverta, bet jei visos tos ala bado žaidynės patinka, tai čia tikrai neblogas variantas.

Viskas!

Ankstesni įrašai apie perskaitytas knygas:

Kaip visada įdomu sužinoti ką skaitėte jūs! Kas patiko, kas nuvylė, ko neįveikėte?


Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

Previous Post Next Post

5 Comments

  • Reply Kristina

    Skaitau dabar “Siaurą kelią į tolimąją šiaurę”. Jau senokai tokios geros knygos neskaičiau… Neseniai vyrui stebėjausi, kad kaip siaurai pasakojama antrojo pasaulinio karo istorija mokykloje. Iš esmės viskas sukasi tik apie tai kas vyko Europoje, kai tuo tarpu likusioje pasaulio dalyje ne mažiau baisūs dalykai dėjosi. Ši knyga ir supažindina su tuo kas vyko rytuose, Siame. Toje knygoje ir romantiškų jausmų netrūksta ir šiurpių vaizdinių.
    O kai baigsiu šią ketinu galų gale perskaityti šią Murakamio trilogiją. Jau kelis metus turiu šias knygas, bet vis kažką kito imu skaityti. 😀 Tai, nu, pagaliau. 😀

    2018-07-02 at 15:21
    • Reply Salomėja

      Sudominai, pažiūrėjau aprašymą – mėgstu aš tokias knygas.

      2018-07-02 at 15:23
  • Reply Dalia

    Labai sudomino “iliuzijos”, ko gero, butu tam puikus laikas dabar. Paskutiniais menesiais nieko neperskaiciau,taip ir guli nebaigtas keruako “pabusk. Budos gyvenimas”, kuri skaitydavau autobuse i ar is darbo. Dabar keliones kiek pasikeite, taip ir nebeisimetu jo, gal reiketu pabaigt.

    2018-07-03 at 07:01
  • Reply Vasarė

    Komentuoju, nes noriu padėkoti už Legendos rekomendaciją. 😀 Aš irgi mėgstu tas visas geras ar bent labai neblogas fantastikas, bet va tame ir bėda, kad net labai neblogų jau sunku iškasti… Atrodo, nuo Bado žaidynių ar Divergentės taip ir nebuvo kažkokio didesnio hype’o. Tai va, reikės gal šitą kada paskaityti.
    O aš skaitau dabar Knygą apie San Mikelę, tik jau šiek tiek užsiknisau. Įdomu, bet vis negaliu nuosekliai paskaityti dėl kitų darbų, o šitaip priešokiais ne itin mėgstu skaityti, nes kažkaip atrodo, kad tūkstantį metų skaitau, nors išeina taip, kad per pusantros savaitės prisėdu tris dienas ir per tas tris dienas po ketvirtadalį perskaitau. 😀 Bet viskas, liko paskutinis trečdalis, gal priveiksiu greitu metu.
    Ir jau matyt bus laikas irgi rašyti pusmečio knygų reziumė… Bus ilgas įrašas. 🙂

    2018-07-03 at 09:16
    • Reply Salomėja

      Nėra už ką. 🙂 Badas ar Insurgentė yra labiau detalesnės ir stipresnės, bet kai jauti tokių trūkumą, tai ir silpnesnės labai maloniai sueina.

      2018-07-03 at 10:34

    Leave a Reply

    You may also like