Penki random faktai apie mane

Estimated read time 5 min read

Mano nuolatiniai skaitytojai vis prašo daugiau asmeniškumų bloge. Tiesa gi, kad ne vienas ateina paskaityti tik įžangų. O aš ir pati šį tinklaraštį verčiu daugiau į gyvenimo būdo. Savo gyvenimo ir savo būdo. Ir visai neseniai per Instagramą buvo nubėgusi bangelė, kuomet žmonės dalinosi penkiais atsitiktiniais faktais apie save. Kadangi aš mėgstu išsiplėsti, o IG simbolių skaičius labai ribotas, tai galvoju, o kodėl gi nesukūrus blogo įrašo? Po kelių metų gal net bus linksma paskaityti.

Taigi, visiškai atsitiktiniai faktai apie mane.

1. Mokykloje mano mėgstamiausia pamoka buvo matematika. O matematikoje labiausiai mėgau geometriją. Pvz., aš nekenčiau anglų kalbos, kūno kultūros, darbų, muzikos, nemylėjau dailės (nors lygiagrečiai baigiau dailės mokyklą), nuobodžiaudavau istorijoje, nesuprasdavau, kam reikalinga etika (ir pamenu, kad mokytoja sakė, kad jei nereikalinga, tai ir neateik, o kai neatėjau, tai nulėkė skųstis mamai, kuri toje pačioje mokykloje dirbo). O štai matematika! Atrodydavo, kad kas nors tave už dyką įleido į pramogų areną, kurioje reikia spręsti galvosūkius. Uždavinių sprendimas man taip ir atrodydavo – žaidimas, galvosūkis, džiaugsmas gavus teisingą atsakymą.

Tiesa, meilė matematikai baigėsi universitete, kuomet mes ne galvosūkius spręsdavom (praktikos paskaitų būdavo mažai), o mintinai kaldavom visokias teorijas. Per egzaminą gaudavom ne užduotį surasti atsakymą, o prievolę teisingai surašyti teoremų įrodymą nepraleidžiant nė žodžio. Meh. Tačiau dabar manau ir aukštoji matematika patiktų. Užaugusi atrandu daugiau atsakymų į “kam to reikėjo”.

2. Aš turiu vehofobiją. Tai yra vairavimo baimė, kurią jaučiu nuo pat tos minutės, kai pirmą kartą atsisėdau prie automobilio vairo. Kažkaip per save perlipau ir išlaikiau egzaminą. 2001 metais. Ukmergėje, kur net nėra/nebuvo situacijų, kad reiktų persirikiuoti į kitą eilę. Dabar tas vairavimo pažymėjimas jau 10 metų nebegalioja. Nes nevažinėjau, vienintelis savarankiškas išvažiavimas baigėsi isterija. Ir dabar kai pagalvoju, kad o gal reiktų, kai įsivaizduoju situacijas, kad va, nuvažiuočiau ten ar šen, nereiktų prašyti, mane net sukausto. Pvz., kai vyras paprašo paspaudinėti kokius pedalus, kai tikrina ar stabdžių lemputės dega, aš atsisėdusi į vairuotojo vietą jaučiu šiurpą, norisi greičiau išlipti, nors net nesiruošiu kažkur važiuoti :).

3. Aš renku įdomesnes kortas (žaidimų). Man labiausiai patinka Džokeris. Kiekvieną kartą gavusi naujas, išlupu kaladę ir suskaičiuoju kiek yra tų kortų ir kaip atrodo. Beje, vieną Džokerio kortą nešiojuosi piniginėje. Neklauskit kodėl. Dar norėčiau Džokerio tattoo, bet neturiu geros vizijos. Man svarbu, kad ji neatrodytų, nei kaip tas Marvelo personažas, nei kaip senas pažįstamas karaliaus juokdarys.

4. Skaityti išmokau pati, dar iki mokyklos. Kaip? Su kiek vyresne drauge, kuri jau buvo pirmokė ir darydavo namų darbus, o aš žiūrėdavau. Todėl pirmoje klasėje, kai visi mokėsi raides, man buvo truputį nuobodu. Be to, jaučiausi ignoruojama ir mokytojos. Pvz., užduotis visiems iš eilės skaityti po sakinį. Kai ateidavo mano eilė, mokytoja sakydavo, kad ai, tu ir taip moki, tegu skaito kitas. Pasekmė? Kažkada atėjo toks momentas, kai visi jau pasivijo, o aš buvau įpratus tingėti, tad buvo sunkoka vėl įsijungti į mokslus, ketvirtoje klasėje net sulaukdavau prastų rezultatų. O ir santykiams su klasiokais tai ne į gerą.

5. Be reikšmingesnių pertraukų, vieną ar kitą blogą rašau jau 12 metų. Jau vien Venividi.lt kitą savaitę 9 metai ir ta proga būtinai ką nors parašysiu. 32% savo gyvenimo aš galiu vadintis blogere. Fun fact: jei nebūčiau rašiusi tinklaraščio, tikėtina, kad iki savo pirmos santuokos pabaigos būčiau ėjusi ilgiau. Kuo čia dėtas blogas? Na, mano ex ne tik neskaitė tinklaraščio, kuriame aš laaaabai daug asmeniškumų rašiau (nuoskaudų, džiaugsmų), bet ir nervinosi, jog tam skiriu laiko užuot visokius filmus kartu žiūrėjusi. Tai ką čia dar sakyt? Pabaiga būtų ta pati, tik gal ilgiau trukusi. Taip pat jei prieš 11 metų nebūčiau bloginusi, tikėtina, nebūtume susipažinę su Gedu. Žinokit, rašymas kartais geriau nei Tinderis :). Bloginimas yra mano dalis ir jokie soc. tinklai negeba to išstumti jau daug metų.

Ak, štai ir penki faktai, aš jau buvau pasirengusi toliau rašyti, bet gal šiandien užteks. Spėju, kad dauguma juos žinojote, bet nauji skaitytojai gavo progą susipažinti, seni prisiminti :). Tikiuosi asmeniškas tekstas be paveiksliukų, per daug nenuliūdino tų, kurie čia tikėjosi garbanų kremo apžvalgos. Rytoj!


Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

10Comments

Add yours
  1. 1
    Asta

    Dėl mėgstamiausių pamokų, tai paskutiniu metu supratau, kad visų pamokų įdomumas man asmeniškai priklausė nuo mokytojo. Tai yra, kaip jis vedė pamokas, kaip plačiai dėstė savo dalyką, kiek pasakodavo įdomybių, kurių nebuvo vadovėlyje. Na, ir, žinoma, ypač svarbus buvo mokytojo bendravimas. Man kaip įdomiausias dalykas išliko lietuvių kalba (nes 2 metus turėjom fantastišką mokytoją) ir anglų kalba – ją taip pat porą metų dėstė nerealus mokytojas. Kai mokytojai pasikeitė – visas žavesys ir išblėso… Matematikos mokytoja pvz. labai gerai išaiškindavo, bet viskas sausai, viskas tik iš vadovėlio…
    Dėl vairavimo baimės, tai pati galvojau, kad niekada nevairuosiu. Teises išsilaikiau 2002m, bet vairuoti pradėjau gal tik 2008m… Prieš pradedant dar ėmiau privačių vairavimo pamokų. Labai sunkiai pasiryžau vairuoti, labai bijojau. O dabar vairavimas man netgi yra malonumas, nors gerai pamenu, kad sakiau, kad man niekada taip nebus.
    Skaityti aš taip pat išmokau anksti, tarsi savaime, gerokai iki mokyklos, nes turiu vyresnį brolį. Tai labai gerai pamenu, kaip draugų tėvai man pasakydavo: “Ne, tavo draugas negali išeiti į lauką, nes mokosi skaityti…” Na, nesuprasdavau, ką jis veikia 🙂 .

  2. 2
    Salomėja

    Kad mokytojas yra svarbu, tai tikra tiesa. Bet pvz., anglų k. per vienuolika metų man dėstė 7 skirtingi mokytojai ir vistiek nekenčiau labiau už viską. Paradoksalu, dabar kursų dairausi. O matematikos mokė tikrai ne pačios įdomiausios mokytojos, bet ji pati iš savęs įdomi 🙂

  3. 4
    Alma

    Man su chemija buvo man tokia tikra “chemija” 😀 😀 Dievinau uždavinius, puikiai sekėsi, bet visad lydėdavo nesibaigiantis stresas, nes mokytoja buvo tokia šlykšti boba, toks jausmas, kad nekentė viso pasaulio. Pirmiausia iškankindavo prie lentos kelis nemokančius, tada rinkdavosi, ką “skersti” iš tų, kurie supranta.. Ir net viską teisingai atsakius/išsprendus jausdavaisi kaip šūdo gabalas. O vairuoti aš visad labai norėjau, tiesiog susiklostė taip, kad teises išsilaikiau jau beveik 30 metų. Ir gal dėl to, kad jaunesnė neįgijau įpročių, bet dabar periodiškai užklumpa panika, ypač, jei reikia važiuoti nežinomoje vietoje ar didesniame sraute. Taip gaunasi, kad vairavimas man yra darbas, o ne malonumas 🙂

  4. 5
    Anonymous

    Ačiū, buvo labai smagu skaityt!
    Oj, kaip aš tave, Salomėja, suprantu! Aš irgi turiu vehofobiją. Teises išsilaikiau dar praeitame amžiuje tėčio verčiama, o ir pati tikėjausi, kad gal kada nors kaip nors pradėsiu vairuot. Vairuotojo pažymėjimą jau keičiau n kartų, kai tik pasibaigia galiojimas, “stažas” virš 20 metų, o paskutinį kartą vairavau…. per praktinį vairavimo egzminą 😀 Bandžiau! bet atsidėdu prie vairo ir sukausto. vos ne isterija prasideda, net ir vyro prašoma sunkiai prisėdu pedalų paspaudyt… Turbūt jau niekada nepradėsiu. Jaučiuosi truputį iškritus iš konteksto, bet rami ir saugi.

  5. 6
    Edita

    Ne Anonymous čia, o Edita 🙂 Susijaudinau rašydama apie nemalonius dalykus ir net vardą pamiršau parašyt.

  6. 7
    Salomėja

    Va, pasirodo ne aš viena tokia. Ta prasme ne bijanti važiuoti, bet jaučianti tą isteriją, sukaustymą ir pan.

  7. 8
    Eglė

    Och, maniau čia aš viena tokia, nes visos pažįstamos be mašinos kaip be kojų, ir nesupranta, kaip aš taip galiu bijot važiuot, neregėta, nu! O aš net užkurt mašiną, kad pašiltų, kol vyras iš namų išsikrapštys, bijau

  8. 9
    DaliaM

    O aš labai mėgau kūno kultūrą (nors kai kas sekdavosi geriau, kai kas prasčiau), muziką. Matematiką irgi mėgau (panaši situacija, kad jausdavau azartą išspręsti uždavinius), todėl rinkdamasi ką studijuoti, pasirinkau matematiką, nes mama sakydavo, kad pirmiausia grįžusi darau ją, vadinasi tai ženklas 😀 Kažkaip nekeldavau klausimų niekad “kam man to reikės”, ir dėl to turbūt tik lengviau gyvenau. Su fizikos mokytoja nepasisekė, pažymiai nebuvo “puikiai”, deja. Iki šiol laikau nuoskaudą. Užtat univere fizika labai gerai sekėsi 🙂 Iš viso turėjau dvi anglų mokytojas mokykloje, ir labai džiaugiuos kad gerai išmokau pagrindus pas vieną, o vyresnėse klasėse turėjau daug reikalaujančią mokytoją, tad univere pasijaučiau pažengusia grupėje 🙂 Tačiau gyvenime po to lankiau kursų kelis, įskaitant ir anglų k. egzaminų laikymą, na ir mėgau visad daug bendrauti su užsieniečiais 🙂 Dabar jau galiu pasakyti, kad anglų kalba šneku laisvai (skurdžiu žodynu), bet kai suskaičiuoju, mokiausi ją gal 25+ metus iš viso 😀 Sunkiai ryžtuosi dar vieną užsienio kalbą mokintis, nes nesu įsitikinusi ar vėl noriu tai praeiti, ir ar verta tiek investuoti laiko, energijos ir pan 🙂 Istorija nekabino mokykloje, nors dabar mielai pasiskaitinėčiau 🙂 Geografija atrodytų toks įdomus dalykas turėtų būti, bet mokykloje, dabar suprantu, tokia sausa informacija būdavo pateikiama, kad baisu. Tikrai neatsimenu kur kokios iškasenos 😀 Kažkaip gal reikėjo mažiau detalių, bet palikti tik pagrindinius dalykus… Daugiau išmokimo visam gyvenimui…
    Dėl vairavimo, išsilaikiau po mokyklos iškart, bet tik po kelerių metų, pradėjus dirbti ir užsidirbti, ir galėdama išlaikyti mašiną, pradėjau vairuoti. Kaip ir viena mergina rašė, ėmiau papildomų pamokų kad prisiminčiau. Bet pažįstu tikrai ne vieną moterį, kuri turėdama teises nevairuoja. Viskas čia ok, gal tik sudėtingiau, kai gyvenama užmiestyje. Tačiau mano pažįstamos turi puikius vyrus kurie jas vežioja 🙂 Sakau, gal čia ir paslaptis? :). Kitą vertus, užsieniuose toli gražu ir ne kiekvienas vyras vairuoja, ir dėl to tikrai nesijaučia nevisavertis. Tiesa tikrai, kad be mašinos mažiau rūpesčių. Jei gyvenama centre, nelabai ir reikia. O jei reikia ką atvežti, svarbiausia žinoti kam skambinti (kad ir už pinigus) 🙂

  9. 10
    Salomėja

    Praėjus 4 metams po teisių išlaikymo aš irgi ėmiau palildomų pamokų Kaune :), nė vienos neatsimenu, visiška atminties duobė iš panikos :).

+ Leave a Comment