Kartais man atrodo, kad pasaulyje yra vien juoda, balta ir labai trūksta tarpinių spalvų. Pvz., kalbant apie išvaizdą bei aprangą, man pasitaiko tik arba labai kompleksuoti žmonės, arba labai drąsūs. Pirmieji užsirišę ryškų šalikėlį jau nori slėptis kitiems už nugaros ir įsivaizduoja, kad į juos visi spokso, antrieji gi gali įsisprausti į per mažus, spalvingus, blizgius, atvirus (arba viskas kartu) drabužėlius ir jaustis kuo puikiausiai.
Ne kartą iš savo pažįstamų girdėjau frazes “man gražu pažiūrėti, bet pati taip negalėčiau”, “gražu, bet aš jau per sena”, “ne mano užpakaliui”. Rimtai! Ir čia ne apie kažką ekstravagantiško, o tiesiog apie tai kas yra ne pilka-juoda-ruda-murzina-tipiškai lietuviška.
Aš pati ilgą laiką žiūrėdavau į bent truputį margesnes kelnes ir nedrįsdavau jų mautis.
Baikit, čia tik lieknoms!
Stambesnėms reikia dėvėti juodas. Ar bent tamsiai mėlynus džinsus be jokių patrynimų. Gi storina! Ir taip, aš savęs net nelaikau itin didele storule. Nepagarbu turbūt būtų tikrai stambių žmonių atžvilgiu, tačiau visgi, priminsiu, kad sveriu daugiau nei 80kg (kiek paskaitau internete, tai 60kg jau yra skaičius dėl kurio panos žudytis nori, o merginos nešiojančios M jau pravardžiuojamos tešlėmis, bei, o dieve, neprisižiūrėjusiomis!), dėviu XL dydžio drabužius ir visų numylėtoje “Zaroje” net neturiu šansų įkišti užpakalio į patį didžiausią jų siūlomą dydį.
Bet va, visgi radau nevienspalves kelnes, tiksliau džinsus, kuriuos dėviu su tokia meile, kad baigiu sutrinti. Žinoma, jie nėra spalvoti, tarsi iš Afrikos turgaus, tačiau raštas ir margumas yra.
Neperseniausiai skaičiau garsiosios Agnės J. pasisakymą, kad pradėjusi gaminti savo “Viena” sukneles ji sulaukė patarimų neprisiūti daug L dydžio drabužių. Motyvas tas, kad didesnės moteris tik garsiai kalba, kaip jos nori kažko įdomaus, ryškaus, drąsaus, tačiau kai reikia pirkti, vistiek renkasi kažką nuobodžiai paprasto ir neišsiskiriančio. Agnės žinutė buvo apie tai, kad deja deja, bet patarinėtojai teisūs. L dydžio suknelės liko neišpirktos. Tiesą sakant, nežinau ar todėl, kad šiaip jos brangios ir nepatiko žmonėms (na, bet kiti dydžiai irgi buvo brangūs ir kažkam patiko), ar tikrai mes tokios kompleksuotos?
Gal tikrai? Nes aš vis dar nedrįstu net pasimatuoti kuločių. Taip pat pižaminio tipo margos kelnės mane baugina. Kita vertus, aš turbūt jų bijočiau ir būdama XS.
Derinio suvestinė:
Džinsai: dėvėtų rūbų parduotuvė “50ct”, 6 EUR.
Palaidinė: “Humana”, Šopeno g. 6.50 EUR. Rodžiau šopaholikės užrašuose.
Striukė: “Humana”, Trakų g., 22 EUR
Batai: Dr. Martens, kerzų parduotuvė Basanavičiaus g., 156 EUR.
Kuprinė: “Marga masė”. 70 EUR.
Akiniai: “Furla Play”, dovana.
Auskarai: lauktuvės. Regis iš Kroatijos.
Man atrodo, kad niekada neparodysiu jums derinio, kuriame nebūtų kažko iš second hand. Nebent dirbtinai pasistengčiau.
Na ir paplepam. Papasakokit man ar yra tokių drabužių, kurių jūs niekada neužsivilktumėte, nes šie jums atrodo nesusipratimas? O taip pat, ar yra rūbų (derinių), kuriais žavitės, norėtumėte, bet nedrįstate?
Buvo įdomu? Netylėkite, komentarai ir kitoks grįžtamasis ryšys yra geriausias atlygis blogeriui :). Buvo neįdomu? Irgi netylėkite ir padėkite tobulėti !
Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais. Nebijokite klausti, jei mano apžvalga pasirodė neišsami ar pritrūko informacijos.
Aš apskritai bijau kelnių- kai pamatau savo šlaunis veidrodyje ar vitrinoje, ar neduokdie užpakalį atsitiktinej foto, verkt norisi, nes jaučiuosi kitaip nei atrodau
Dėl jautimosi kitaip nei atrodau,tai pažįstamas jausmas. Mane visada ištinka į foto žiūrint. Veidrodžiai dar nieko 😉
Raudonos spalvos rūbai – tabu man. Atrodo, kad mirtinai netinka šita spalva 🙂
Kiek pastebėjau iš savo patirties, visokie raštai ir margumynai (išskyrus klasikinius: dryžius, taškelius ir pan.) mane iš pradžių sužavi, tačiau labai greit atsibosta, tad dabar į juos parduotuvėje dažniausiai net nebekreipiu dėmesio. O kuistukuose dažnai mėgstu pasimatuoti įvairius įdomesnius, vintažinius rūbus. Beje, gal planuoji aprašyti savo turimus aksesuarus, pvz., skrybėles, kepures, diržus ir pan.? Man būtų įdomu 🙂
Monika, mintis dėl aksesuarų gera. Pagalvosiu. Tik tiesa ta, kad ko gero pas mane vien šalikai ir skaros. Kepurės turbūt kokios dvi ir abi pirktos spontaniškai, kai jau šalta eigoje. Diržus irgi turiu tik du. Rudą odinį, kurį paveldėjau iš vyro senelio ir mėlyną odinį nusipirktą turguje. Nes tiesiog retai, kada randu diržą, kuris man nebūtų mažas.
As tai vengiu juodos spalvos drabuziu prie veido. Nes tada atrodau kazkokia Mirtise. Pavargusi, liudna ir t.t. spalvoti kur kas geriau. O vat dar ko vengiu tai patrumpintu kelniu. Kelnes man turi buti ilgos tiesios arba netgi siek tiek platejancios i apacia. Tokios puiki atsvara platesniems klubams ir storesnems slaunims. O kelniu spalva ideali yra tamsiai melyna.
Tokiu rubu, kad vadinciau nesusipratimais, tai dabar nesugalvoju. Bet pati nesirengciau platejanciu ar siaip labai placiu kelniu, trumpu maikiu. Kulotes ant kitu grazu, bet saves neisivaizduoju jose, nezinociau, ka prisiderint ir, matyt, jausciausi stora 🙂 nors man irgi pazistamas jausmas del jautimosi kitaip, nei atrodau 😀 gal tiesiog saviapgaule, kad as dar busiu kaip anksciau ir kam griauztis. Manau, tai padeda neuzsidepresuoti ir gerai jaustis su savo kunu.