Lapkričio knygos: vien fantastika ir detektyvai

Hey, ar matėte, kad knygoms skyriau atskirą kategoriją? Nors apie jas rašau retai, vos kartą per mėnesį (norėjau dažniau, bet sakėt, kad tikrai nereikia), bet smagu, kad skaitiniai turi specialią kertę atradimų bloge. Šį mėnesį skaičiau gana nemažai ir perskaičiau 8 knygas. Galvoju, kad tai susiję su tuo, kad mėnesio viduryje turėjau labai daug darbo. Ir tas užsakymas, ir anas, ir dar savo parduotuvę Kalėdoms ruošti. O gyvenimiška taisyklė yra ta, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir spėji. Kai yra daug laiko, tai vis atrodo spėsi, paskui, vėliau ir taip praeina diena. O, kai laiko tiek mažai, kad paskaitymui lieka 15 min prieš smingant, tai griebi knygą, o ne instagramą :).

Taigi, rijau. Ir būčiau surijusi daugiau, jei ne tai, kad trys knygos buvo angliškos. O anglų kalbos žinios tikrai nėra puikios. Pati save priskirčiau prie B1 lygio. Tad skaitau lėčiau, dažnai reikia baksnoti žodyną. Taip pat pastebėjau, kad man daug lengviau įveikti angliškas knygas tada, kai jos yra serijos dalis ir pirmąsias skaičiau lietuviškai. Tada jau pagaunu žargoną ar specifinius dalykus. Taip pat noriu paklausti žmonių, kurie skaito angliškai, elektronines knygas, bet ne Kindle skaityklėje, kur jas perkate? Nes Amazon netinka… Aš perku “Google Play”, bet labai jau daug vargo įsirašyti tuos apsaugotus failus į spec. į įrenginį.

Apžvelgdama knygas, prie jų pavadinimo paliksiu mano ankstesniam blogui būdingą numeraciją. Pirmas skaičius yra kiek knygų perskaičiau nuo tada, kai seku, ką skaitau (pradėjau prieš 10 metų). Skaičius sklausteliuose nurodo kelinta knyga šiais skaitymo metais (jie pas mane prasideda lapkričio 1).

975-977(1-3) Mats Strandberg, Sara B. Elfgren “Ratas”, “Ugnis”, “The Key”. Aš negaliu apie šias knygas kalbėti atskirai, nes man jos yra viena bendra istorija. Kur viena dalis baigiasi, ten kita prasideda, aš skaičiau visas iš eilės, todėl man jau sunkoka atskirti, kurioje buvo kuris skyrius.

Ši serija yra skirta paaugliams, tačiau mūsų šalyje buvo kilęs kažkoks skandaliukas, kuomet jos neleido priskirti prie jaunimo skaitinių. Neįsivaizduoju kodėl. Žinoma, aš jau esu tetulytė, dvigubai vyresnė už personažus, todėl, gal viskas kiek kitaip atrodo, bet nelabai suprantu, kas toje knygoje galėtų traumuoti šešiolikmetį. Istorija pasakoja apie 6 merginas, kurios pasirodo yra raganos ir turės išgelbėti pasaulį nuo demonų. Jos visos yra labai skirtingos: vienišos depresiją sergančios mamos uždara, stambi dukra; auksinio jaunimėlio atstovė iš aukšto žiūrinti į kitus; mitybos sutrikimų turinti mergaitė; moksliukė, pusiau iranietė; gražuolė iš probleminės šeimos; socialinių bėdų turinti neformalė. Ir štai čia visas knygų įdomumas, kad tokia skirtinga puokštė merginų turi tarpusavyje bendradarbiauti. O šalia dar pavojai. Meilė. Mirtys. Kas galėjo šokiruoti komisiją? Tai, kad knyga prasideda mirtimi? Tai, kad kelios merginos yra homoseksualios, o gal tai, kad 17 metų jaunuoliai mylisi ir rūko žolę? Ehm, gal reiktų kartais iš kabineto išeiti. Tik tiek.

Taigi, mane ši knyga įtraukė žaibiškai. Puslapių daug, bet vis verčiau verčiau verčiau. Nes čia kaip serialas “Gossip Girl” (taip, vienas iš nedaugelio, kuriuos esu mačiusi). Daug jaunimo intrigėlių, patyčių, tarpusavio nesutarimų, minėtų socialinių bėdų, santykių su tėvais ir savimi, meilių, stilingų drabužių, o čia dar lygiagrečiai eina ir ta magiškoji linija. Pasaulį kažkaip išgelbėti reikės, o nei savos galios aiškios (pas visas merginas skirtingos, pvz., viena gali tapti nematoma, kita skaityti mintis ir t.t.), nei dirbti komandoje pavyksta, nei priešas gerai žinomas.

Knygos kalba nėra skurdi ir tikrai rekomenduoju tiems, kas mėgsta magiją ir “Liežuvautojos” tipo aplinką, kurį šį kartą Švedijos merdinčiame miestelyje :). 3/3

978(4) Michael Connelly “Vėlyvasis šou”. Knygos viršelis jau labai seniai krito man į akį. Vis užkabindavo ir kai jau radau ją bibliotekoje, parsinešiau. O taip, kartais ir gražus paveiksliukas nulemia sprendimą, ką jau čia.

Detektyvas kaip detektyvas. Ne toks geras, kad aš svajočiau apie seriją, bet ne toks blogas, kad žiovaučiau ir dairyčiausi, ką įdomesnio paskaityti.

Nors skaitau daug įvairių šalių detektyvų, visgi čia man keistoka pasirodė pati policijos sistema, kuomet yra naktinė detektyvų pamaina, kurie ryte perduoda naujas bylas dieniniams ir jų nesprendžia. Ir tokiose pamainose dažniausiai dirba prasikaltę ir “ištremti” policininkai. Tokia yra ir pagrindinė veikėja, kuri į vakarinę pamainą pateko po to, kai seksualiniu priekabiavimu apkaltino savo skyriaus vadovą. Ir, žinoma, nieko neįrodė.

Kadangi moteris yra gabi detektyvė, ji negali taip jau imti ir ryte pamiršti, kas nutiko per naktį, todėl įsivelia į įvairias istorijas ne pagal savo statutą. Visgi, knyga tuo metu man pasirodžiusi, kaip gana įtraukianti, dabar jau pradeda blėsti iš atminties. Tad tikrai ne iš tų, kurias rekomenduočiau, kai kas nors manęs paprašytų pasiūlyti detektyvą. 2/3

979(5) Angela Marsons “Žaisti su mirtimi”. Čia jau kur kas geriau. Esu aš skaičiusi pirmąjį autorės knygą apie Kim, tad nedvejodama bibliotekoje pačiupau ir šią. Man labai įdomi yra pagrindinė veikėja. Ji turi labai ne kokią praeities istoriją (žudikė mama, kurios “dėka” antrankiais prie Kim prirakintas mirė brolis, daugybė globėjų namų, vienintelių gerųjų laikinų tėvų mirtis ir t.t.), todėl šie įvykiai labai daug įtakos daro nusikaltimų tyrimams bei santykiams su aplinkiniais. Kim vadovauja nedideliam detektyvų skyriui ir man labai patiko autorės sukurta aplinka. Vadovės atšiaurumą ir socialinių įgūdžių stoką atsveria jos geraširdis ir draugiškai pasišaipyti mėgstantis partneris. Gana smagu skaityti tuos apsižodžiavimus :). O šiaip aš dažnai lyginau save su Kim, nes mano bendravimo stilius panašus. Turiu bėdų, ane?

Na, o pati detektyvinė linija yra apie tai, kaip “lavonų fermoje”, vietoje, kurioje tyrinėjami numirėliai, randamos nužudytos moterys. Kas, kodėl, už ką? Veiksmas greitas, tikrai nesnausite. Taip įsijaučiau, kad nieko keisto, jog kita mano knyga yra irgi tos pačios autorės, tik ankstesnė serijos dalis. 3/3

980(6) Angela Marsons “Evil Games”. Skirtingai nei “Rato” atveju, kur serija sudarė vieną istorija, detektyvuose dažniausiai nebūtina skaityti knygas iš eilės. Tai atskiros tyrimų istorijos su tais pačiais veikėjais. Tačiau visgi, jei yra galimybė, rekomenduočiau chronologiją. Nes pvz., “Žaisti su mirtimi” Kim turi šunį. O šioje dalyje papasakota, kaip jis atsirado. Atrodo nieko čia svarbaus, su nusikaltimų linija nesusiję, bet vistiek smagiau, kai nežinai, kad štai, ji pasiims šį gyvūną sau.

Šioji dalis patiko vos mažiau už anksčiau minėtą. Bet neretai taip su serijomis būna, kad kuo toliau, tuo geriau :). Šios istorijos vinukas yra sociopatė psichiatrė, kuri savo pacientus pastūmėja atlikti nusikaltimus. Kas ji tokia yra žinoma nuo pat istorijos pradžios, tad intrigos mažai ir ji susideda tik iš to, kada Kim supras, kas vyksta ir kaip pagaliau tai įrodys. Tiesa, šioje knygoje dar daugiau juodos tyrėjos praeities, nes psichiatrė protingoje moteryje pamatė savęs vertą varžovą ir ėmė kapstytis skaitytojams atverdama platesnį peizažą.

Taip, aš tikrai skaitysiu kitas dalis. 3/3

981-982(7-8) Marie Lu “Warcross. Virtualiosios realybės žaidimas”, “WildCard”. Marie Lu aš jau pažįstu iš serijos “Legenda” (rašiau birželį ir liepą). Tai buvo knygos šiek tiek panašios į “Divergentę” ar “Bado žaidynes”. Mėgstu. Taip pat aš labai myliu istorijas apie virtualius pasaulius. Pirmoji tokia skaityta buvo Lukjanenko “Atspindžių labirintas”, kuriai įtaką tikrai padarė Cline “Ready Player One”. Abi šias knygas vienija tai, kad veikėjai gali užsidėti specialius virtualius akinius ir patekti į kitą pasaulį, kuriame galima žaisti, gyventi, mokytis, mylėti ir t.t. “Warcross” aprašymas pasirodė į tą pusę, tad griebiau, gavau, tą pačią dieną perskaičiau ir ėjau antros dalies pirkti.

“Warcross” – žaidimas vykstantis virtualioje erdvėje. Taisyklės paprastos – dvi komandos siunčiamos į netikrą pasaulį, kuriame turi atimti iš kitos deimantą. Viskas. Tačiau žaidimas toks svarbus realiame pasaulyje, kad aplink jį sukasi verslai, vyksta čempionatai, yra žvaigždžių komandos, dideli pinigai ir pan. Nusikelti į tokį pasaulį, žinoma, padeda akiniai arba specialūs lęšiai. Ir jie skirti ne tik žaisti, bet ir papildyti realybę. Pvz., baltas ligoninės koridorius gali tapti pasakų pasauliu. Alzheimeriu sergantys žmonės įsirašyti savo prisiminimus ir dar daug kitų galimybių, be kurių žmonės nebemoka gyventi, kaip mes nebemokėtume, jei dingtų internetas.  Taip aš trumpai nusakiau, kokiame pasaulyje vyksta veiksmas, o dabar apie jį patį.

Erika Čen, vargšė premijų medžiotoja ir hakerė per “Warcross” žaidynių atidarymą į jį įsilaužia norėdama šį tą pavogti ir netyčia pasirodo visam veiksmą stebinčiam pasauliui. Kuomet galvoja, kad jau šakės, sulaukia skambučio iš “Warcross” įkūrėjo, kuris pasiūlo darbą sumedžioti kitą hakerį ir mergina tampa elitine žaidėja, patenka į tą prabangų pasaulį, kurį visi stebi dieną naktį. Tokia pradžia. O tada veiksmas lekia, skuba, prasideda žaidynės, atsiranda draugai, priešai, hakeriai, nelegalusis pasaulis… ir netikėta pabaiga, kurioje niekas nepaaiškinta ir todėl bėgau pirkti kitos dalies.

“WildCard” yra labiau ištęsta ir jei pirmosios dalies istorija tokia pramoginė, daugiau apie žaidimą ir mažiau apie priešus, tai pastarojoje knygoje jau atsiranda realūs pavojai visai žmonijai ir draugų būrys turi rasti išeitį iš visos knebeklės. Negaliu daug kalbėti, nes prispoilinčiau pirmą dalį, bet jei mėgstate tokio tipo fantastiką, nematau, kodėl turėtų nepatikti ši knyga. Tiesa, ir ji yra orientuota į kiek jaunesnę auditoriją, 3/3

Štai tiek skaitinių. Tikiuosi įrašas neprailgo ir kad pasidalinsite tuo, ką patys atsivertėte lapkritį 🙂

Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.