Vasaris atrodo trumpiausias mėnuo, bet man atrodė labai ilgas. Visgi, perskaitytos tik trys knygos. Nes pirmąją atrodo jau seniai seniai užverčiau, po to, kokią savaitę, nė žodžio neperskaičiau, antrą įveikinėjau gana ilgai, o trečią surijau kone per parą, nors buvo net 880 puslapių. Tad toks netolygus ir chaotiškas mėnuo ir knygos buvo tokios:
Dvi iš bibliotekos, viena iš “Milžino”.
Jane Harper “Sausra”. Perskaitai anotaciją ir visiškai tiksliai gali įsivaizduoti, kokią knygą gausi. Tokių, kur koks nors asmuo po daugelio metų grįžta į savo vaikystės miestelį ir ten pradeda aiškėti įvairios užslėptos paslaptėlės, yra n+100, argi ne? Tik vienos įdomesnės už kitas ir čia viskas priklauso nuo autoriaus.
“Sausra” paliko įspūdį savo aplinka. Nedidelis miestelis Australijoje, kuris jau taip seniai nematė saulės, kad išdžiuvo upės, gaisro pavojus kritinis, ribojamas vanduo higienai, o ūkininkų gyvuliai dvesia, nes nėra kuo jų maitinti. Todėl, savaime supranta, kad visi pikti, irzlūs, ūmūs, iškankinti. Tokiame fone atsiduria pagrindinis veikėjas Falkas, kuris atvyksta į vaikystės draugo laidotuves. Draugo, kuris, kaip manoma, nužudė savo žmoną, vaiką ir nusišovė pats. Nors jau pačioje knygos pradžioje pasėjama abejonė, kad taip ir buvo, o Falkas ima knaisiotis istorijoje.
Kas man knygoje nepatiko, tai tos pačios, įspūdį palikusios aplinkos, socialinė pusė. Prieš 20 metų Falkas buvo įtartas nusikaltimu ir išvarytas iš miestelio. Sakykit, ką norit, aš tokio mąsto priešiškumo niekaip neįsivaizduoju. Gal čia pas mus Lietuvoje gana įprasta skandinti vaikus šuliniuose ir užkapoti žmonas, kad jau neįtikina tai, kad daug mažesnio atgarsio sulaukiančio įvykio įtariamasis (ne kaltinamasis), po dvidešimties metų nebūtų aptarnaujamas maisto prekių parduotuvėje. Pati augau, tegul ir ne kaime, bet tokioje miesto dalyje, kur visi gatvėje pažįsta visus, nemanau, kad būtų įmanoma sulaukti tokio priešiškumo. Ką gi, kitose šalyse, gal viskas kitaip.
O istorija visai gera, tiesą sakant, aš nesitikėjau, kad būtent taip išsiriš.
Brandon Sanderson “Miglos vaikai. Paskutinė imperija”. Ši serija tapo mano džiaugsmu ir kankyne. Labai patinka (nes vis dar skaitau trečią dalį), labai įtraukė, bet labai ištęsta bei vietomis nuobodi.
Pirmoje dalyje iš esmės susipažįstame su autoriaus kuriamu pasauliu. O jį valdo Imperatorius, kuris pasak legendų, prieš tūkstantį metų sunaikino kažkokį blogį ir išgelbėjo žemę. Visuomenė sudaryta iš kilmingųjų ir vergų. Tarp pirmųjų, bei antrųjų, kurie yra mišrūnai, yra ir įdomių galių turinčių žmonių – miglūnų. Jie alomantai, kurie degindami metalą gali sustiprinti kažkurią savo galią. Ir dar yra super alomantai, kurie moka deginti ne vieną metalą, o visus 10 ir sustiprinti įvairias savybes, tiek fizines, tiek dvasines. Jie vadinami miglos vaikais.
Taigi, vergai, vadovaujami mišrūnų miglos vaikų, kyla į sukilimą prieš Imperatorių ir knyga pasakoja visus jų nuotykius, o daugiausiai apie neseniai savo galias atradusią Viną. Visa knyga yra apie aukštuomenės ir maištininkų gyvenimą, intrigas, planus, jų žlugimą ir perplanavimą. Labai labai daug politikos, kalbų, filosofavimo, pakartojimų, kuomet nuolatos vis aprašomi tie patys dalykai (pvz., krentantys pelenai ir miglos). Nepaisant nuobodulio tam tikrose vietose, autorius sugebėjo mane įtikinti, kad čia labai gera knyga. Tikrai ne greita jaunimo fantazy knygutė, o šiek tiek gilesnė istorija piešianti ne tik herojiškus įvykius, bet ir visas jų pasekmes. Nes kovodami su blogiu, juk retai pagalvojame, kaip reiks gyventi, kai jis bus nugalėtas.
Nieko keisto, kad aš iš karto norėjau skaityti antrą dalį.
Brandon Sanderson “Miglos vaikai. Paskutinė imperija”. Spoiler alert! Kalbant apie tęsinį, sunku neužsiminti apie keletą detalių iš pirmos knygos.
Taigi, antra dalis prasideda iš karto po pirmosios įvykių. Blogis savotiškai nugalėtas, bet pasekmės ne visai tokios, kokių tikisi idealistai: sukilimo lyderiai nemoka valdyti pasaulio, šis likęs be tirono nebemoka gyventi, įsiplieskia daugybė pilietinių karų, naujas karalius bando daryti demokartiją, bet pats nuo to nukenčia.
O vergai sutikę kilmingąjį prašo sugrąžinti seną tvarką ir žada tarnauti dar geriau. Nes nemoka kitaip gyventi. Tad knygoje ir vėl labai daug politikavimo, pasaulių valdymo organizavimo ir t.t. Teks daug skaityti apie karo strategijas bei panašius dalykus. Tačiau nuotykių netruks. Juk knyga fantastinė, kur veikia ir miglos vaikai, ir inkvizitoriai plieninėmis akimis, ir pabaisos mėlyna oda ir dar žudantis rūkas. Kaip jau sakiau, surijau šią knygą per parą, telefone. 880 puslapių! Tad iš tiesų lengvai pykino ir skaudėjo akis, todėl aš svajoju apie skaityklę (įrenginį su elektroninio popieriaus ekranu), kuria galėčiau skaityti “Milžino” prenumeratos knygas, nes telefonu sunku. Tačiau, kai knyga gera, galima, o kaip supratote, tikrai gera. Tik ištempta, oi ištempta. Atrodo, kad kiekvienas veikėjas turi papasakoti apie tą patį :D.
Apie trečią knygą jau teks pasakoti kitą kartą, nes perskaičiau tik du trečdalius. Ta atrodo dar labiau ištempta, bet, turiu pripažinti, kad nuotykių joje daugiau ir jau vistiek bus galutinė atomazga.
Na ir dar… Turbūt visi žino, kad aš turiu knygų blogą. Šiame rašau kartą per mėnesį apie visas perskaitytas knygas, o aname keliu po vieną apžvalgą, kad būtų galima rasti per paiešką atsiliepimus. “Šiukšlynėliui” jau daugiau nei 10 metų ir manau jis pribrendo turėti savo Instagram profilį. Tad, jei rūpi knygos, kviečiu sekti ne tik venividi_blog, bet ir siukslynelis_knygu_blogas. Va, pvz., šiandien įkėliau savo pačias pačiausias vaikystės knygas 🙂
Tiek šį kartą. Labai tikiuosi, kad pasidalinsite savo skaitiniais, ar rekomendacijomis, ar norais, ar gal šiaip turite kažkokių klausimą apie knygas, skaitymą ir visą kitą.
Jūsų aktyvumas yra padėka ir mano motyvacija.
Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Ką tik pradėjau skaityti “Kolibris”, bet nuomonės dar neturiu, apie 15psl įveikta tik Gal skaitei?
Ne :), bet vis užmatau atsiliepimų neblogų.