Knygų apžvalga. Sausis 2019

Posted in Knygos by

Pirmas metų įrašas apie knygas. Woohoo! Perskaičiau jų nei daug nei mažai. Iš viso penkias. Tiesa, vienoje buvo sudėtos net trys, tai galėčiau pačytinti išpūsdama skaičių. Jūs jau žinote, kad pažadėjau sau perskaityti bent 12 angliškų knygų per metus, tad plano laikausi. Tikslas yra patobulinti žodyną, todėl privalau skaityti lėtai ir stabčioti prie žodžių. Mano bėda ta, kad gana gerai suprantu esmę pagal kontekstą. Na, iš veiksmo matosi, kad čia yra pagiriamasis būdvardis. Arba kažkoks žodis apie medžiagą, skonį ir pan. Esmės nekeičia tai, kad aš jo tiksliai nesuprantu. Bet nesustodama ir neišsiversdama, niekada nepatobulėsiu. Tad bandau bandau bandau :).

Mano anglų kalba nėra labai stipri, nepaisant to, kad mokiausi S lygiu nuo antros klasės ir dar porą metų universitete. Aš nesu buvusi anglakalbėje šalyje, nelabai turiu kalbėjimo praktikos. O mokykloje trūko motyvacijos mokytis. Pirma, tai man daug mieliau būdavo krimsti algebros ir geometrijos uždavinius (pamokų ruošimas atrodydavo tarsi nuolatinis galvosūkių sprendimas ir intriguojantis žaidimas), o ne kalti visokias gramatikos taisykles, laikus ir žodžius. O antra priežastis ta, kad metai iš metų kentėjome nuo tam tikro mokytojų spaudimo ir nesąžiningumo. Aš priminsiu, kad mokyklą baigiau 2001 metais, tad visa tai jau praeitis ir nebeaktualu. Bet buvo taip, kad anglų k. mokytojos spaudė imti privačias pamokas pas koleges. Ir tie, kas eidavo papildomai, tie gaudavo geresnius pažymius. Tad jei toks žmogus gavo 8, reiškia, kad tu gausi maksimaliai 7, jei ištempė iki dešimtuko, tai žiū, gal tau net devynetas šviečia,  ir atitinkamai su kitais pažymiais. Motyvacijos mokytis nepridėjo. Aš pamenu, kad mano trimestro pažymiai visada būdavo kiauri dešimtukai ir anglų koks 7-8, tarsi tai vienintelis dalykas, kuriam esu negabi. Brandos egzaminas, kurį jau vertino ne savi mokytojai, žinoma, parodė, kad ne viskas taip blogai, bet taip ir susiklostė, jog buvau įsitikinusi, kad kalbos ne man, nemoku, negaliu, o ir nelabai noriu. Dabar lyg ir norėčiau eiti į kursus, lyg ir nedrįstu, tai bent knygas skaitau. 

Taigi, sausio knygos buvo tokios:

985(11) James Henry “Seržantas Frostas”. Galvokit ką norit, bet štai perskaičiau antrą James Henry knygą apie Frostą ir turiu pasakyti, kad nors ir artima, bet visai netempia link pirmojo autoriaus sukurto pasaulio. Jei nežinočiau, kad knygos yra kito rašytojo, tai manyčiau, kad tiesiog skaitau serijos pirmąsias (nes ir veiksmas vyksta anksčiau nei rašė Wingfieldas) ir jos tiesiog yra silpnesnės ir po to tik gerėja. Kaip neretai ir būna su serijiniais detektyvais.

Tad nors ir nebuvo blogai, bet kažkaip per daug nekabino ir knygą skaičiau ilgai ilgai. O joje tie patys dalykai: juokingoji nuovada su priimamojo seržantu, žinau, kad yra serialas apie Frostą, bet aš nemėgstu “teliko žiūrėti”, tad galvoje esu susikūrusi savo, kur puikiai įsivaizduoju tą situacijų komediją. Visi amžinai neturi laiko. Keisti, ne visai suvokiami nusikaltimai ir jų tyrimo būdai. Frostas, kuris nesuprasi kada miega, kaip iš viso funkcionuoja ir ko nori gyvenime, vienintelis dar krutina smegenis. Na, viskas kaip visada, tik ne taip gerai, kaip “tikrosiose” knygose. Nes naujas autorius neperteikė pagrindinio personažo unikalumo: kuomet nekenti jo už nevalyvumą ir pošlumą, bet tuo pačiu ir žaviesi, bei tikiesi sėkmės. Pastarasis veikėjas mano akimis yra tiesiog joks. 

986(12) Rachel Hore “Last Letter Home“. Leidykla “Alma Littera” yra išleidusi kelias šios autorės knygas, tad tikėtina, kad ateityje gali pasirodyti ir pastaroji. Pačią knygą įsigyjau dėvėtų prekių parduotuvėje. Mane patraukė pašto tema.

Knygos struktūra gana dažnai sutinkama. Dabartyje koks nors įvykis (rastas laiškas, sutiktas žmogus, pamatytas paveikslas) nuveda prie praeities tyrinėjimų. O tada kas antrame skyriuje šokinėjama laiku ir šiek tiek pasakojama apie veikėjus dabartyje ir po truputį vyniojama sena istorija, dažniausiai apie karo laikus. Tikrai nemažai tokių knygų skaičiau. 

“Last Letter Home” apie jauną britę, kuri atostogaudama Italijoje netikėtai gauna senus laiškus, kuriuos kažkokia mergina rašė savo draugui karo metais. O tas draugas galimai kartu su britės seneliu tarnavo armijoje. Na tai ir pradeda kapstytis bandydama atrasti ryšius ir sužinoti daugiau apie paslaptingą dieduką. Kaip ir priklauso, lygiagrečiai pasakoja laiškų autorių istorija.

Pasakysiu, kad tai nebuvo įdomiausia tokio tipo knyga. Buvo paveikesnių, aprašančių tikrai skaudžius įvykius. Šioji tokia rami, kad dažnai nuobodžiavau ir džiaugiausi tik tuo, kad autorė naudojo nemažai įvairių man nežinomų žodžių. Kas itin nepatiko, tai muilo opera knygos gale. Nenoriu visko atskleisti, bet kaip erzina tas pritemptas paslapties išrišimas. Na, įsivaizduokit, kad jūs ten tyrinėjat kažką apie svetimus žmones, kurie pažinojo jūsų senelius, o po to paaiškėja, kad tie svetimi žmonės iš tiesų yra biologiniai jūsų vyro tėvų tėvai. Na ar kas nors panašaus, kaip aklai vištai grūdas. 

Kol kas manęs netraukia skaityti kitų šios autorės knygų. 

987(13) Rimantė Landsbergienė “Nesuterštas miestas”. Jei teisingai supratau, tai ši knyga iš pradžių buvo išleista tik elektroniniame formate, su slapyvardžiu ir per tris dalis. Ir tik popierinėje versijoje sudėta visa trilogija. Man patiko leidimas: labai smulkus šriftas, ne per didelės paraštės ir beveik 700 puslapių. Jėga. Nes negaliu pakęst vaikiško šrifto ir pustuščių puslapių.

Iš pačios knygos per daug nesitikėjau. Nes vis dar turiu skeptiško nusistatymo lietuvių kūrybos atžvilgiu. Nes ant viršelio pasakyta, kad tai lietuviškas atsakas “Sostų Karams”. Na, kaip gali tikėtis tada kažko gero, ar ne? Bet man patiko! Ir net labai! Negalėjau atsitraukti. 

Istorija pasakoja apie demonų medžiotoją, kuri gyvena paskutiniame mieste, kuriame vietos yra tik žmonėms. Demonai, vampyrai, vilkolakiai – iš karto nužudomi. Pati Aleksandara yra ne visai žmogus, todėl jai sunku pritapti tokiame mieste, o priešų randa greičiau nei draugų. Istorija pasakoja apie tai, kaip apsiverčia jos pasaulėžiūra pamačius daugiau pasaulio, apie meilė pikčiausiam demonui, apie įvairiausius nuotykius, kovas, magiškas dykumas, aiškiareges ir t.t. Įtraukiam nenuobodu ir nė kiek nenusileidžia mano skaitytoms panašioms užsienio autorių knygoms. 

Kas kliuvo? Truputį nenatūralūs pagrindinės veikėjos vidiniai monologai. Na įvairiose situacijose ji vis ką nors pagalvoja, šneka su savimi. Panašiai, kaip man liepia ką nors padaryti, o aš pamaniau, kad “aha, jau bėgu lekiu griūdama”, bet pasakau kažką kitą. Vietomis linksma, bet daug daugiau tų vietų tokių, kur atrodo netikroviškai pritemta, nereikalinga, banalu. Tačiau negaliu kaltinti autorės, man atrodo ir pati taip rašyčiau. 

Norisi tęsinio, nes taip ir liko neaišku, kaip ten su ta meile demonui. 

988(14) A. J. Finn “Moteris lange”. O jau kiek išgirta ši knyga. O jau kaip visi liaupsina. Tik va man tai pasirodė itin nuobodi. Nenoriu suklaidinti, man labai patinka psichologiniai trileriai, tokie kaip “Dingusioji”, “Mergina traukinyje”, “Anapus uždarų durų” ir t.t. Net jei siužetas ir kažkiek nuspėjamas, visada įsitraukiu, nes autorius moka kurti tą atmosferą, kuomet net kvapą sulaikai. Bet šioje knygoje tai šnipštas. 

Nemažai esmės yra parašyta anotacijoje: iš namų neišeinanti moteris stebi kaimynus. Kartą pamato kaip vienas jų nužudomas, bet kitą dieną paaiškėja, kad visi šeimos nariai gyvi. Skamba tikrai taip tarsi bus susukta gera istorija, bet nepatyriau malonumo. Pagrindinė herojė visiškai atstumianti nuo pradžios iki galo. Jos paslaptis numanoma nuo pirmų puslapių. Kaimynų aprašymai nuobodūs. Pagrindinė intriga irgi nesukėlė kažkokio “ei, net nenumaniau, o kaip tai galėjo nutikti, kaip čia taip mane apgavo” jausmo. 

Tad tiesiog tai knyga, kuri turėjo būti panaši į “Merginą traukinyje”, bet skaitydama nuobodžiavau. Beje, parduodu per sena.lt. 

 

989(15) Chris McGeorge “Spėk kas”. O štai čia yra dar vienas mano nusivylimas. Pažiūrėkit į aprašymą: uždaroje aplinkoje atsibunda šeši žmonės. Visi vieni kitų nepažįsta. Vonioje lavonas, kurį skirtingai nei vienas kitą, dalyviai žino. Per tris valandas reikia išsiaiškinti kas gi tikrasis žudikas arba mirs visi. Nesakykit, kad detektyvų mylėtojų nesuintriguotų toks knygos aprašymas. Tai va, suviliojo ir mane. 

Bet. Ir vėl nepajutau jokio jauduliuko. Ar po visų skandinaviškų detektyvų esu atbukusi? Nemanau, kartais man užtenka eilinės banalybės, jei tik kažkas joje kabina. Čia gi labai sausa istorija. Pagrindinis veikėjas – prasigėrusi televizijos žvaigždė – atstumiantis ir nemalonus. Dauguma kitų žmonių empatijos taip pat nekėlė. Tyrimas, kuomet visi pasipasakoja ką prisimena iki prabudimo ir kuo susiję su auka, nuobodus, nes niekas nepasakoja kažko ypatingo bei sudominančio skaitytoją. Atomazga, kurioje mes sužinome tiesą taip pat bejausmė, maždaug “tai va, sveiki, aš žudikas, geros dienos”. Gerai jau gerai, perdedu, nebuvo viskas taip blogai, o ir knygą perskaičiau per kelias valandas. Visgi labai pasiilgstu Larson/Nesbo/Kepler ir co. keliamo virpulio. 

 

Toks buvo mano sausis. Visada (!!!) labai laukiu jūsų komentarų. Apie tai ką papasakojau, ar tai, ką patys skaitėt, skaitot dabar, skaitysit ryt. Ar šiaip apie žiemą. Aš vis dar jaučiu džiaugsmą pamačiusi tą pasikeitusi skaičiuką žymintį, kad yra naujas komentaras :).


Jūsų aktyvumas yra padėka ir mano motyvacija. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

Previous Post Next Post

9 Comments

  • Reply BlondNiko

    Salomėja, o ką iš skandinaviškų noir detektyvų rekomenduotum? Taip nustebau, kai išgirdau, jog nemenkai žmoniūų mano “fui, skandinaviški detektyvai”. O man jie dažnai patys pačiausi. Ar matei serialą BRON?

    2019-01-31 at 11:34
  • Reply Salomėja

    Nė karto nesutikau žmogaus, kuriam skandinaviški detektyvai būtų fui, kaip tik visi kaip ir aš, po to kitais nebepasitenkina. O rekomenduot Nesbo visada galiu :):):)

    Serialo nesu mačiusi, gi sakau, kad nemėgstu teliko (aš čia ne tik televiziją ar televizoriu taip vadinu) žiūrėti, tai iš ties galiu ant pirštų suskaičiuot kiek serialų gyvenime esu mačiusi 🙂

    2019-01-31 at 12:00
  • Reply Monika

    Perskaičiau D.Morell “Nakties valdovas”, C.Whitehead “Požeminis geležinkelis”, iš klasikos – Dikenso “Didieji lūkesčiai” (buvau mačiusi serialą, bet knyga patiko daug labiau) bei Dostojevskio “Idiotas” (du tomus, tada pažiūrėjau serialą). “Nesusidraugavau” su labai išgirtomis knygomis “Aukojimo pelkė” bei su “Griuvėsių dievas”. Dabar pradėjau skaityti “Esekso slibinas”, pradžia kol kas intriguoja.

    2019-01-31 at 15:40
    • Reply Salomėja

      Ar patiko “Požeminis geležinkelis”?

      2019-01-31 at 15:44
      • Monika

        Jei domina istorinė pusė, tada viskas puiku, jei tikimasi stipraus grožinio kūrinio – teks nusivilti. Na, mano tokia nuomonė. Tikėjausi daug daugiau iš tiek pagyrų sulaukusios knygos. Sausoka knyga, bet gal taip ir turi būti? Knyga paskatino dar papildomai pasidomėti tuo laikotarpiu, apmąstyti laisvės sąvoką.

        2019-01-31 at 15:52
  • Reply Dovilė

    Ar “Spėk kas” kruvina knyga?
    Kurios iš “Dingusi” ir t.t. žanro Tavo mėgiamiausios?

    2019-01-31 at 19:37
    • Reply Salomėja

      Su tuo kruvinumu tai sunku pasakyt. Buvo keli lavonėliai, bet per daug ten jų nemėsinėjo :). O iš ‘dingusios’ žanro kažko išskirtinio labai perekomenduot ir neturiu :). ‘Palūžusi’ gal 🙂

      2019-01-31 at 23:27
  • Reply Irma Sincera

    Aš tai kramtau Homo deus, bet tai ne ta knyga, kur prisėdi ir gali dvi valandas pasinerti į ją, bet puiki prieš miegą, kai gali skirti 10-15min. Bet kaip ir su Homo sapiens, vieni skyriai labai nuobodūs nuo kitų negali atsitraukti, tai ir su šia panašiai.
    Beje ar lėksi į knygų mugę?

    2019-02-01 at 17:43
    • Reply Salomėja

      Apie knygų mugę tikrai galvoju 🙂

      2019-02-01 at 22:08

    Leave a Reply

    You may also like