Knygų apžvalga. Gegužė 2019

Kaip ir visada, kartą per mėnesį, stumiam kosmetiką ir šmutkes į šoną ir pakalbame apie knygas bei skaitinius. Jau aną kartą sakiau, kad perskaitytų knygų skaičius yra labai jau subjektyvus. Daug ar mažai, priklauso nuo to, kiek vertini savo gebėjimus, kokias knygas skaitai, ar mėgsti skaityti. Daug bookstagramerių mačiau giriasi perskaitę 15-17 knygų. Na, aš maloniai sugraužiau 13. Šių metų rekordas, bet ne didžiausias skaičius, kuris yra ištikęs per mano bloginimo dešimtmetį. 

Aš vis dar atradinėju lietuvišką bookstagramą. Tiesiog nuostabu, kiek daug linksmybių, prieštaravimų sau ten matau. Štai antai vienas žmogus (vardų neminiu dėl to, kad mano mintys ne apie konkretų asmenį ir nenoriu jūsų nuteikti, o grynai apie tam tikrus veiksmus, kurie gali būti yra vienkartiniai) diskusijose tarp eilučių duoda suprasti, kad kiti blogeriai neatsirenka leidyklų pasiūlymų ir ima viską iš eilės, skaito tik iš reikalo ir noro gauti dar. Tuo pačiu tas žmogus gauna krūvas naujienų ir gi kartą rodosi siuntą. Rašo, kad štai šią knygą skaičiau jau gal 3 kartus (dabar pasirodė naujas leidimas). Ir tada kyla klausimas, tai sorriukas, ar pats nesi tas, kuris ima bele imt, nes duoda? Juk jau skaitei 3 kartus, jau žinai istoriją, gali parašyti apžvalgą jei reikia, bet gi ne, norisi dar to materialaus daikto? Nevartyčiau akių, jei ne tos minėtos diskusijos apie kitus.

Šiaip įdomu, kaip kartais būna sudievinamos knygos. Mačiau net idėjas, kad jas reikia aplenkti laikraščiu kuomet skaitai, kad nesusiteptų viršelis. Ką? Juk tai tėra daiktas. Be istorijos viduje jis nebūtų nieko vertas. O istorija nuo pirštų antspaudo nepasikeičia. 

O šį mėnesį tikrai prisiskaičiau įdomių istorijų. Mėnesis buvo aktyvus, skaityti mažai laiko. Mat aš skaitau tik vakarais. Realiai gaunasi tik po 18-19h, tai yra po darbų. O orams atšilus mes vakarais vis lėkiojom grilint maisto po įvairius Lietuvos kampus, keliavome. Visgi, net ir tokiomis aplinkybėmis moku nuvogti laiko. Kai vyras degalinėje į motociklą pila benziną, aš išsitraukiu telefoną ir paskaitau keletą puslapių. Tad toks ir atsakymas į klausimą, kada tu spėji. Gegužės sąskaitoje 13 knygų. Ir jos buvo tokios:

▪️6 dovanojo leidyklos (seni, kelis metus jau besitęsiantys, santykiai, bei nauja draugystė su “Balto” leidybos namais);
▪️2 iš bibliotekos;
▪️4 elektroninės iš “Milžino”;
▪️1 pirkau knygų mugėje.

8 knygos buvo psichologiniai trileriai, šiaip trileriai arba detektyvai.
3 romantinės istorijos, viena paaugliška.

Skaitymo išlaidos – 12 EUR už “Prezidentą” ir 5 EUR už “Milžino” prenumeratą.

Visas knygas esu aprašiusi knygų bloge “Šiukšlynėlis”. Tad čia įdėsiu tik santrauką ir nuorodas (spauskit ant pavadinimo ir nukeliausite į pilną apžvagą).

1013(39) Meg Rosoff “Taip dabar ir gyvenu”

Žinote, man labai patinka šios knygos pavadinimas. Taip dabar ir gyvenu, norisi prirašyti po kiekvienos minties. 

Pati knygelė lyg ir skirta jaunesniam amžiui, gana plona, bet labai koncentruota ir nė kiek nevaikiška. Mat apie karą, o čia visas vaikiškumas išdulka, kuomet reikia prasimanyti kaip pavalgyti, ar tiesiog pasislėpti nuo kareivių.

Įdomu tai, kad karas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, bet nėra labai tiksliai aišku, kas su kuo kariauja. Tėvai išsiunčia Deizę iš NY į Angliją, kuri ji turėtų pasitaisyti nuo valgymo sutrikimų. Čia ji patenka į labai keistą pusbrolių šeimynėlę, o jų mama, mergaitės teta, iš karto išvyksta į užsienį palikusi visus juos tvarkytis patiems. Trumpam, tik va, kad prasideda karas. 

1014(40) Dirk Kurbjuweit “Baimė”

Šią knygą buvau visai praleidusi pro akis. Negražus viršelis. Tai kažkaip pagalvojau, gal bus iš psichologinių serijos. Bet netyčia pakilojau bibliotekoje, supratau apsirikusi, sudomino aprašymas, kuris, beje labai girdėtas, nes labai jau panašiai skamba ir knygos “Šarkos” anotacija.

Šiaip, nepasakyčiau, kad “Baimė” mane sužavėjo. Istorija pasakoja, kaip naujakurius ima terorizuoti kaimynas, kol šie prieina iki nervinės krizės. Bet man pritrūko baugios atmosferos, tie bauginimai, nors ir baisūs, bet skaitant vertė labiau šypsotis, nei jausti įtampą. Pagrindiniai veikėjai nemalonūs, sunku net užjausti tokius.

1015(41) Andrius Tapinas “Prezidentas”

Skaičiau gana ilgai. Nes tiesiog labai jau nesinori nerti į politiką ir jos nešvarumus. Taip, knyga išgalvota. Taip, visur akcentuojama, kad tai tėra grožinės literatūros kūrinys. Bet tuo pačiu ir taip, ją parašė žmogus, kuris murkdosi informacijoje ir tikiu, kad jo ausis pasiekia daugybė dalykų, kurie neišeina į “Laikykitės ten”, nes pvz., nėra įrodymų, ar už nugaros stovi per galingos jėgos. Kadangi mes jau turėjome ir nušalintą prezidentą, turime realiai okupuotą Krymą, tai viskas kas rašoma knygoje tikrai neskamba kaip fantazija, ir tikiu, kad taip galėtų būti.

Įdomiausia, kad mano manymu, išrinktasis prezidentas realybėje ir išrinktasis knygoje sutampa. 

1016(42) Louise Doughty “Akligatvis”

Kuomet IG parodžiau, kad skaitau šią knygą, sulaukiau žinutės, jog ji neverta dėmesio ir visiškai nėra dėl ko tęsti. Hm. Na taip, knyga man nelabai patiko, bet buvo pakankamai intriguojanti, kad norėčiau sužinoti, kuo viskas baigsis. Ir įdomu, negi rimtai galima kitam žmogui pasakyti, verta skaityti, ar ne? Kai kas nors pamato Lenino raštus konteineryje, tai puola šaukti, kokia nepagarba knygoms, o jau kai skaitai šlamštuką, tai tada jau atseit neverta gaišti laiko.

Anotacijoje minima, kad tai erotinis trileris. Hm, rimtai erotinis? Taip, buvo daug spontaniško sekso, bet ar keliomis eilutėmis nusakant, kad jie tai padarė sandėliuke, jau yra erotika? Tada visos knygos, kuriose kažkas gamina vakarienę yra kulinarinės.

Istoriją pasakojo moteris, kuri sėdi teisiamųjų suole. Kol kas neaišku, už ką ji ir jos bendrininkas yra teisiami. Po truputį atskleidžiama kaip rimtą darbą turinti moteris virš penkiasdešimt paniro į neištikimybę ir kur tai nuvedė. Įdomiausia dalis man buvo teismo procesas, gaila čia jo pasitaikė mažokai.

1017(43) Jane Corry “Mano vyro žmona”

Jei atvirai, tai perskaičiusi anotaciją visai nieko nesupratau. Kažkas pinta, pripinta ir knygos ėmiausi tiesiog spontaniškai. Kadangi “Milžinas” rodo tik perskaitytus procentus, tai labai nustebau knygyne pamačiuso, koks storas šis skaitinys.

Istorija pasakoja apie du jaunus žmones, kurie netikėtai susitiko, labai greitai susituokė, suprato, kad nelabai turi ką bendro, bet bandė lipinti santykius. Jis wannabe dailininkas, ji teisininkė. Po medaus mėnesio grįžusi į darbą, ši gauna užduotį aplankyti iki galvos nuteistą kalinį ir išsiaiškinti ar yra pagrindo teikti apeliaciją. Čia viskas ir užsiveda. Jei galvojate, kad advokatė įsimylėjo kalinį ir viskas sukosi apie vyro išdavystę, tai klystate, ši knyga labai daugiasluoksnė ir gyvenimiška ir net jei būčiau siužetų atpasakotoja, man būtų sunku tą padaryti.

1018(44) Stuart MacBride “Šaltas granitas”

Detektyvas? Gerai! Šalta šiurpi aplinka? Puiku! Visada taip reaguoju į rankas paėmusi panašią knygą. O šioji dar labai smagi, pusiau kietais viršeliais.

Prisipažinsiu, įsivažiuoti buvo kiek sunkoka. Tai ne tas detektyvas, kuris tave įtraukia nuo pirmos minutės ir viską pamiršti. Ir ne siužetas kaltas, o rašymo stilius. Nebuvo taip, kad negali padaryti pertraukėlės. Savotiškai atrodė, kad autorius net pagalvojo, kas yra populiaru ir bandė viską sudėti į knygą vardan sėkmės. Lengvai depresuotas, praeityje sunkumų turėjęs policininkas? Imam! Koks nors juokingas personažas, pvz, vadovas šlamščiantis guminukus? Imam, tegu skaitytojai spėlioja, kokius jis valgys kitame epizode. Tačiau visuma atrodė kiek nenatūraliai pritempta. Dalis žmonių ir dialogų visiškai neįtikinami.

Patys tyrimai irgi suplakti. Nusikaltimų daug, pavargsti net sekti, kur ten kuris vaikas buvo nužudytas, atomazgų irgi daugiau nei reikia. Nepaisant to, kad nelikau pakylėta, visgi jaučiu, kad autorius turi potencialo ir gali būti, kad kitose serijos knygose atsiskleidė geriau.

1019(45) Jojo Moyes “Vis dar aš”

Kai norisi romantikos, bet ne tos juokingos, kokia būna pas Kinsell’ą ir ne tos seilėtos, kokia neretai pasitaiko pas daugelį, tai Jojo Moyes gana neblogas pasirinkimas. Pasaulį ji pravirkdė su knyga “Aš prieš tave”. Nubraukiau ašarą ir aš. Po to dar erzinau kelias drauges, kurios prisiklausę gandų, kaip visi bliauna, sakė, kad jau aš tai niekada! Cha! Ir dar pamenu istoriją, kuomet sėdėjome viešbučio kavinėje Estijoje ir prie gretimo staliuko laiką leido lenkų porelė. Mergina skaitė “Aš prieš tave” ir iš puslapių skaičiaus matėsi, kad jau arti pabaigos. Tai negalėjau ramiai valgyt, vis paslapčiukais stalkinau kaip jai sekasi ir ar verks, dargi viešoje vietoje :). Tai servetėlių prireikė.

Antroji garsiosios knygos dalis “Po tavęs” manęs per daug nesužavėjo. Atrodė, kad norisi dar šiek tiek pasipelnyti iš pagrindinės istorijos sėkmės, tačiau nebuvo ir blogai. Tema – kaip išgyventi po artimo žmogaus netekties. Skaudu apie tai net galvoti. Perskaičiau, pagalvojau, kad gal nereikėjo to tęsinio, pasidžiaugiau, kad Luisai sekėsi neblogai ir tiek. Bet smalsumo vedama ir lengvos romantikos ieškodama aš nejučiomis atsiverčiau ir “Vis dar aš”.

Šioje istorijoje Luisa išvažiavusi dirbti į JAV, kur tapo turtingos damutės asistente, palaiko santykius per atstumą su vaikinu. Tad ir iš esmės ir gvildenamos nelaimingų turtuolių problemos bei santykių išlaikymas, kai ne abu partneriai tam skiria tiek pat dėmesio. Ši knyga man labiau patiko už antrą dalį, nes jau atrodė tarsi visai nutolusi nuo pirminės “Aš prieš tave” linijos ir ta praeitis nebeblaškė.

1020(46) Jørn Lier Horst “Uždaryta žiemai”

Aš labai mėgstu skaityti detektyvines serijas, bet visai nepatinka jas aptarinėti. Kodėl? Nes veikėjai dažnai tie patys, nuotaika panaši, rašytojo pasakojimo būdas jau gana aiškus, viską būnu aptarusi anksčiau. Esu šiek tiek kalta, kad skaičiau knygas chaotiškai, tad iš pradžių perskaitau, kuomet personažai jau išsiskyrę, o po to tik kaip iki to ėjo :D. Kita vertus ir leidykla nepadeda, nes turime išleistas tik tris Jørn Lier Horst knygas: septintą, aštuntą ir devintą (pati skaičiau nuo devintos iki septintos), o tai kur kitos šešios?

Taigi, “Uždaryta žiemai” man patiko mažiausiai ir todėl aš net džiaugiuosi dėl chaotiško eiliškumo pasirinkimo, nes gali būti, kad tada būčiau apėjusi kitas knygas. Bėda tame, kad pats tyrimas man nepasirodė labai įdomus, nes jis susijęs su organizuotu nusikalstamumu ir tai ne taip intriguoja, kaip kažkokio pavienio nežinomo psicho gaudymas. Visiškai mažai atsiskleidė ir Viljamo dukra žurnalistė. Kitose knygose jos tyrimo būdavo tiek pat kiek tėvo.

1021(47) Zara Stoneley “Vestuvių svečias”

Aš tikrai labai mėgstu linksmas romantines knygas. Tokias, kaip Bridžita Džouns. Tokias, kokias rašo Kinsella. Nieko labai jau ten ypatingai prasmingo, bet vis pakrizeni sau tyliai. Tik va tikra bėda, kad panašių istorijų retai pasitaiko. Pvz., Bridžitą labai daug kas kopijavo, bet nesugebėjo perteikti to smagumo. Kinsellos įtaką kartais taip pat aptinku, bet viskas atrodo dirbtina. Tad atkreipiu dėmesį į naujų romantinių knygų aprašymus. Jei tai kažkas panašaus į Norą Roberts – apeinu. Jei tikiuosi linksmo skaitalo – bandau.

“Vestuvių svečias” gi nedavė man tai ko tikėjausi iš aprašymo. Autorė labai norėjo pasirodyti šmaikšti, sukūrė įdomių situacijų, bet tiek dialogai, tiek vidinės pagrindinės veikėjos mintys man atrodė neįtikinamos. Na žinote, būna šauni juokelį ir visi išlūžta. Čia taip nepasisekė. Istorija paprasta. Merginą dėl kitos paliko vaikinas. Dabar jo brolis ir paliktosios geriausia draugė tuokiasi. Tad žinoma eks porelė dalyvaus vestuvėse. Tik jis su savo nėščia drauge, o ji neturi su kuo, tad nusisamdo gražuolį aktorių. 

1022(48) Alan Hunter “Džentlis pajūryje”

Na ir ką galiu pasakyti, nepatiko man tas Džentlis. Savo lėtumu istorija primena Puaro ar Holmso tyrimus, bet Džentlis toli gražu nėra toks įdomus. Jei teisingai supratau, tai veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje, na plius minus. Labiausiai kišo koja tai, kad tiriamas nusikaltimas buvo susijęs su politika, truputį su šnipais. Kažkaip nuobodokai pateikta.

Įdomioji dalis – aplinka. Tas retro stilius leido įsivaizduoti pokario peizažą ir gyvenimo būdą.

1023(49) Caroline Mitchell “Liudininkė”

Šią knygą aš pastebėjau, kai tik išleido, patraukė viršelis, bet kažkaip į rankas ilgai nepateko ir pamiršau. Kol vėl akis nepakibo. Ir perskaičiusi galvojo, kad ohoho, kaip aš čia negirdėjau gausybės liaupsinančių atsiliepimų? Juk tokios knygos kaip Haynes “Į tamsiausią kampą” ar Paris “Anapus uždarų durų” buvo gana ilgai linksniuojamos, o ši yra itin panašios tematikos ir įtampos.

Rebeka susipažįsta su vyru, kuris yra tobulas. Jokio trūkumo. Kažkas nuostabaus. Tačiau vos tik miršta Rebekos mama, tobulasis Solomonas įsikrausto į namus bei gyvenimą ir viskas pasikeičia. Vaidinti tobulo nebereikia. Jis pradeda užvaldyti Rebeką. Atima pinigus, muša, seka, įrašinėja pokalbius ir užbėga už akių bet kokiam pabėgimui į moterų prieglaudas ar pan. Rebeka išsilaisvina tik tada, kai Solomonas pasodinamas į kalėjimą už jos kolegos nužudymą. Tokia tad istorija papasakota ir anotacijoje, bet detales vistiek buvo labai įdomu skaityti. Autorė tikrai gebėjo sukelti įtampą ir parodyti baimę. Kita istorijos dalis prasideda po 10 metų, kuomet smurtautojas išleidžiamas iš kalėjimo ir dega noru atkeršyti.

1024(50) Lutz Seiler “Kruzas”

Jei kas lieptų nusakyti tik įspūdį, kurį paliko ši knyga, tai teigčiau, kad ji buvo labai įdomi, bet tuo pačiu ir itin sunkiai skaitoma. Gal keturias dienas aš per ją kapsčiausi, maniau niekada nebaigsiu, o mesti tikrai nenorėjau. Pasakojimas nėra labai lengvas ir sklandus.

Pagrindinė visos knygos tema paprasta – laisvės troškimas. Kas jos trokšta? Šiaip jau visi, bet šiuo atveju – Rytų Vokietijos gyventojai. Veiksmas vyksta prieš pat griūvant Berlyno sienai. Jaunas studentas Edas, išgyvenantis merginos netektį, susideda daiktus, sėda į traukinį ir išvažiuoja į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Jau pačios salos gyventojai (tiek nuolatiniai, tiek sezoniniai) gana įdomūs, bet tuo pačiu ši vieta yra ta, kurioje žmonės bando kirsti sieną ir pabėgti į Daniją. Edas saloje įsidarbina indų plovėju ir susidraugauja su kolega Kruzu, kuris yra visos salos siela. Nors regis jis taip pat bare dirba juodą darbą, tačiau visi Kruzo klauso, jis savotiškas lyderis, telkiantis pabėgėlius, kurie beveik neturi šansų gyvi kirsti sieną.

Taigi, siužetas kaip ir paprastas, bet rašytojo stilius į lengvumą nepretenduoja. Kartais sunku atskirti, kur yra pokalbiai, kur mintys, kur fantazija. Kartais sunku suprasti apie ką apskritai kalbama, nes viskas pateikiama metaforomis. 

1025(51) Antje Babendererde “Indigo vasara”

Po sudėtingo “Kruzo”, galvojau paimsiu ką nors vaikiško. Tada skaitau skaitau ir suvokiu, kad stilius ir knygoje dėstomos problemos jau pažįstamos. Paieška bloge ir štai, matau, kad esu skaičiusi knygas “Laumžirgio vasara” bei “Nematoma mėnulio pusė”. Visas tris jas vienija veikėjų panašumas. Dažniausiai tai yra jauna mergina, baltoji, kuri susiduria su jaunu indėnu. Gimsta šekspyriška meilė. Taip pat visose knygose nagrinėjamos įvairios indėnų problemos. Pvz., “Laumžirgių vasaroje” paliesta miškų kirtimo tema ir to pasekmės. Mėnulyje kalbama apie žemių išsaugojimą ir diskriminaciją. Na, o “Indigo vasara” yra taip pat apie rasių priešpriešą.

Smila yra 15 metų vokietė atvykusi į Sietlą pagal mainų programą. Su šeimos, kurioje gyvena, kiek už ją vyresniais vaikais bei jų draugais ji išvažiuoja į banglentininkų stovyklą indėnų rezervate. Vietiniai gyventojai atvykėlius toleruoja dėl pinigų, tačiau nekenčia ir niekina, tad kyla priešprieša. Na, o tarp kai kurių veikėjų – meilė. Beje, vieta, į kurią jie atvažiavo, yra išgarsinta “Saulėlydžio” sagos, mat būtent ten gyveno garsusis vilkolakis bei jo šeima. 

 

 

Štai ir visos trylika knygų. Aš papasakojau, o dabar įdomu ir apie jūsų skaitinius išgirsti. Ką įdomaus, o gal nuobodaus perskaitėte?

---

Dėmesio: kosmetikos ir kitų aprašomų produktų aš nepardavinėju, neužsakinėju ir netarpininkauju. 

Jūsų aktyvumas motyvuoja. 

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisininių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.