Knygų apžvalga. Balandis 2019

Posted in Knygos by

Šį antrą savaitės pirmadienį pradedu su tradiciniu mėnesio įrašu apie knygas. Ėmiau vėl aktyviau rašyti atsiliepimus savo knygų bloge, tad čia per daug nesikartosiu, bet tiesiog šiaip paplepėsime. 

Balandį perskaičiau 11 knygų. Šiaip, tai nėra daug, jei lyginčiausi su kitais knygų blogeriais ir aktyviais skaitytojais, bet man visai nemažai. Patys matote, kad paprastai pasakodavau apie 5-6 per mėnesį. Skaitingesnį laikotarpį lėmė atšilę orai. Norisi eiti į miestą, sėdinėti lauko kavinėse, ant suoliukų, prie ežeriukų, kažkur važiuoti ir va, klesteli kažkur ir išsitrauki knygą. Taip pat ir “Milžinas” daro įtaką. Kaip sakiau IG, dabar no exuces, kad buvo sunku neštis plytinį romaną, ar pasiėmiau tą, kuri nesiskaito. Telefonas visada po ranka. Ir jei gali skaitinėti blogus, soc. tinklus, forumus ar delfius, tai gali ir knygą. 

Mėnesio lentynėlė tokia:

Taigi, 11 knygų ir jų kilmė pasiskirsto taip:
◼️ 7 milžino elektroninės;
◼️ 1 dovanota leidyklos;
◼️ 3 iš bibliotekos.

Skaitymo išlaidos – 5 EUR už prenumeratą. Įdomumo dėlei suskaičiavau kiek kainuotų šiandien nusipirkti visas knygas iš populiariausio el. knygyno – 123,56 EUR. Beveik visoms knygoms taikoma šiokia tokia nuolaida. Ženklus biudžeto nuskausminimas. Tai gerai, kad yra būdų skaityti legaliai ir pigiai, ar ne? Nes atmetus tą vieną dovanotą knygą, jūs, lygiai taip pat galite pasinaudoti prenumerata ar bibliotekomis. 

Dar mėnesio aktualijų. Knygų pasaulyje virė diskusija ar reikia įrašus, kuriuose kalbama apie leidyklų dovanotas knygas, žymėti kaip reklamą. Vieningos nuomonės nėra. Pvz., mano patirtis su Veni Vidi, rodo, kad nuolatiniam skaitytojams tai nesvarbu, tik smalsu. Paprastai ir žmogiškai. Jis tiki arba ne, skaito arba ne. PR ženkliukas labiau domina kolegas blogerius, kurie medžioja informaciją. True story, net iš kelių šaltinių žinau, kad jei aprašau kažkokią egzotiką (nepopuliarią tarp kitų) su PR žyme, tai pora žmonių iš karto rašo kompanijai ir prašo produktų. Nėra gaila nė kiek, nes čia įmonių reikalas, ne mano, tačiau tenoriu pasakyti, kad žymėjimas tik tenkina smalsumą, o ne garantuoja kažkokį nuoširdumą. 

O kalbant apie jį, tą nuoširdumą, aš susidūriau su komentarais, kad knygų blogeriai tik ir giria iš leidyklų gautas knygas. Vartau akis. O kur gi tas sveikas protas? Pvz., jei skaitote mano apžvalgas, tai žinote, kad labai mėgstu detektyvus. Ir daugiau mažiau man jie visi patinka, tikrai prastas pasitaiko itin retai. Tad jei aš sutariu su leidykla, kad skaitysiu detektyvus, tai savaime suprantama, yra 85% tikimybė, jog mano pasirinktos knygos patiks.  Taip pat aš rašau tik apie perskaitytas knygas, tad jei man kažkas nepatiks tiek, kad neįmanoma skaityti, tai knyga nepateks į blogą, kaip ir visos kitos nuograužos, kurių yra ko gero daugiau nei perskaitytų.

Ir dar, žinote, aš sutinku, kad kartais galima norėti kažkokio tušo, lūpdažio, nes jo nepasiskolinsi, bet knygomis papirkti juk sunku, gi matėt įrašo pradžioje, kad skaityti galima iš esmės nemokamai. Tad jei leidykla kažko neduotų, koks čia praradimas, kuomet galima pasiimti bibliotekoje, paskaityti prenumeratoje ar susirasti sena.lt už nedidelę kainą? O šiaip, pati su leidyklomis bendrauju mažai. Nes būna jie patys atsiranda, kažką pasiūlo, atsiunčia, o po to tyli ir turi pats rašyti. O juk nerašinėsi kiekvieną kartą jiems išleidus naujieną, kai gali pasiimti bibliotekoje ir paskaityti :). 

Tai va, tokios realijos. Tas bukstagramas linksmas reikalas, daug ten įdomybių vyksta. Pvz., žmogus, kuris iš esmės skaito tik leidyklų dovanotas knygas, na bent 90%, aiškina, kad naujokai blogeriai neturėtų imti “nemokamų” knygų, nes po to jaučiasi įsipareigoję skaityti tik jas ir nejaučia TIKROJO skaitymo malonumo. Dvelkia noru išlaikyti monopolį ar tai kažkokį elito ratelį. Nes super nuostabu, kai kažkas kitas žino, ką tau skaityti ir kas tau sukelia TIKRĄJĮ skaitymo malonumą. Čia dabar mano mylimiausias darinys, tas tikrasis skaitymo malonumas. Nes turbūt būna malonumas, bet netikras. Kaži koks jausmas apima jaučiant netikrą malonumą?

Šiaip nelaikykit manęs pikta ar priekabia. Aš tiesiog moku ir mėgstu linksmintis skaitydama visokius bull shit ir logikos neturinčius pasisakymus. O tada va norisi pasidalinti ir pasipasakoti, pasijuokti ir eiti skaityti 😀

O dabar dar šiek tiek apie perskaitytas knygas. Įdėsiu nuorodas į pilnus atsiliepimus (spausti knygos pavadinimą), o čia tik keliais žodžiais prisiminsiu apie jų sukurtą įspūdį.

 

1002(28) Malin Persson Giolito “Didžiausia iš visų”

Susidūriau su atveju, kuomet anotacija skambėjo labai patraukliai ir nenorėjau tikėti žmonėmis, kurie sakė, kad knyga nuobodoka. Bet jie buvo teisūs. Tiesiog neatitiko lūkesčio. Knyga skaitėsi labai labai lėtai. Kelis kartus norėjau mesti, bet mane vis sulaikė tie keli geri atsiliepimai ir pažadas, kad pabaigoje paaiškės kažkas šokiruojančio. Nepaaiškėjo :).

 

1003(29) Jørn Lier Horst “Medžiokliniai šunys”

Labai smagu, kad atradau dar vieną autorių, kurio kiekvienos knygos dabar lauksiu su nekantrumu. Aš pastoviai skaitau detektyvus, bet pvz., yra tokių, kurie tuo momentu lyg ir patinka, o va pamačiusi kitą serijos dalį aš lieku abejinga ir galvoju, kad kažkada taip taip, perskaitysiu, tik ne dabar. Po antros Jørn Lier Horst knygos džiaugiuosi, kad prie lovos guli dar viena.

 

1004(30) Stefan Ahnhem “Beveidės aukos”

Ir vėl smagu pasidžiaugti perskaičius puikų detektyvą! Iš pradžių maniau, kad sutiksiu tipinį, jau kiek nuobodoką scenarijų, koks, pvz., yra “Sausroje” ar “Aukojimo pelkėje”: į vaikystės miestelį grįžta žmogus ir pradeda lįsti visokios senos paslaptys. Tačiau, nors Fabianas Riskas ir grįžo, visgi ta vieta ne toks jau ir mažas miestelis, o kažkokios didelės paslaptys neėmė vertis, nusikaltimai buvo vykdomi čia ir dabar, nors, žinoma, šiek tiek susiję su praeitimi. Esmė atrodė jau girdėtai – kažkas ėmė žudyti žmones, kurie prieš daug metų mokėsi vienoje klasėje. Tačiau nepaisant to, kad tokios istorijos lyg ir iščiupinėtos jau, autorius sugebėjo nuolat sukalioti siužetą. Tai į kairę, tai į dešinę, žingsnis pirmyn, žingsnis atgal, kuomet visiškai susipainioji ir nebežinai kas čia vyksta. Tikras atradimas!

 

1005(31) Sarah Naughton “Neturėčiau meluoti”

Kuomet internete parodžiau, kad ketinu skaityti šią knygą, sulaukiau ne vieno komentaro, jog ji neįdomi ar vidutinė. Ką gi. Sutinku. Žinoma, nėra tokia bloga, kaip ta kurią skaičiau po to, tad žiūrint su kuo lyginsit. Mane suviliojo žodžiai “psichologinis trileris”, et, lengva nupirkti :). Pirmus dešimt puslapių maniau, kad neskaitysiu. Radau kažkokį chaosą, sunkiai supratau kas yra kas. Davusi antrą šansą vis kasiausi ir galiausiai įsijaučiau, net susidomėjau ir maloniai skaičiau, bet knygos vistiek negalėčiau vadinti nei intriguojančia. Nei įdomia.

 

1006(32) Chloé Esposito “Klasta Sicilijoj”

Metai dar tik pirmoje pusėje, bet jau, turbūt, galiu rinkti prasčiausią knygą arba WTF. Žinoma, aš noriu priminti, kad niekada iki galo neskaitau knygų, kurios man visai visai nelimpa, tad net ir ši kažkuo patraukė. Ar kas nors skaitė ir žino tokią knygą “Maestra”? Tai va, Alvina iš “Klasta Sicilijoj” yra tarsi jos geriausia draugė. Susitikusios mergos tikrai galėtų pasiautėti po pasaulį ir išžudyti visus nepatikusius žmones.

 

1007(33) L. J. Ross “Šventoji sala”

Šiokia tokia įdomybė renkantis knygą. Yra žodžiai, kuriais tikrai sunku mane suvilioti, jei šie pasitaiko pavadinime. Tai visokios šventumo formos, mama, motinystė, meilė, Tibetas, Indija, kūdikis. Faktas, kad tokias apeinu net nugarėlės nepaskaičiusi, o galiausiai prasibrauna tik rekomendacijų dėka ar netyčia. Tad tik dėl pavadinimo ši istorija ilgokai liko nepastebėta, kol aš per Velykų savaitgalį, šmirinėdama po “Milžino” pasiūlą, galiausiai perskaičiau aprašymą. Detektyvas. Liuks. Imu.

Ir man patiko. Veiksmo vieta gana įdomi. Tai Anglijos dalis, Lindisfarno sala, kuri su didžiąja žeme sujungta kas naktį užliejamu keliu ant pylimo. Tad dieną gali atvažiuoti automobiliu, o naktimis lieka tik vandens ar oro kelias. Google pažiūrinėjau nuotraukas ir virtualiai pasivaikščiojau po to vienuolyno, kuriame knygos veikėjai rado nužudytą merginą, griuvėsius. Yra gražių keistų vietų pasaulyje. Daugiau rasite pilnoje apžvalgoje, bet autorius tapo atradimu!

 

1008(34) Angela Marsons “Kraujo ryšiai”

Aš tikrai nesiplėsiu rašydama komentarą apie šią knygą, nes tai yra penkta serijos dalis. Ir jei pirmos dvi-trys-keturios jums patiko, tai patiks ir ši, jei bandėte ir visai netraukė, tai neverta net galvoti apie tolesnį skaitymą. Aš ne visai iš eilės skaičiau knygas, tačiau labai džiaugiuosi, kad prieš “Kraujo ryšius” buvau jau įveikusi “Blogio žaidimus”. Mat, nors paprastai, knygas galima skaityti nenuosekliai, vis randant užuominų į ankstesnes istorijas, šios dvi dalys labai siejosi ir, ko gero, ne iki galo būčiau supratusi visus dalykus susijusius su įkalinta psichiatre.

 

1009(35) Greer Hendricks, Sarah Pekkanen “Kita moteris”

Ši knyga mane visiškai pasigrobė per Velykas. Nemanau, kad aš planavau ją skaityti, bet viena pažįstama sakė, kad panaši į B. A. Paris “Anapus uždarų durų”, tad susigundžiau. Tad ar panaši? Vos vos. Truputuką kažko ten tokio bendro yra :). Mat abiejose knygose kalbama apie gražutes, nuostabių turtingų vyrų suviliotas moteris, kurių gyvenimas tik iš išorės atrodo auksinis. Bet tik tiek. Įdomioji knygos dalis yra pasakotojo perspektyva ir kaip iš vieno žvilgsnio pereinama į kitą. Jei atvirai, tai aš ramiai sau skaičiau ir tikrai neišrišau viso sumanymo iki kol autorės pačios jo neatskleidė.

 

1010(36) Donato Carrisi “Mergina rūke”

Tai vienas patrauklesnių pastaruoju metu matytų viršelių. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, bet patraukia. Nors aš susiviliojau ne kuo kitu, tik žanru :). Pradžia buvo neįdomi ir maniau, kad istorija pasmerkta tapti “nuograuža”, tiksliau tiesiog jos neperskaitysiu. Mat viskas prasideda nuo to, kad dingus mergaitei į mažą Alpių miestelį atvažiuoja arogantiškas specialusis agentas Fogelis. Tai žmogus, kuris moka pritraukti žiniasklaidos dėmesį ir tada jį išnaudoti tam, kad gautų daugiau resursų tyrimui, kuris po to jau savaime įsibėgėja. Nekompetetingas, nemandagus, nesiskaitantis veikėjas nėra iš tų, kurie keltų simpatijas, o kadangi daugiau nelabai kas vyko be savimeilės glostymo, tai buvo nuobodu. Visgi, nuo vidurio viskas įsibėgėjo.

 

1011(37) L.J. Ross “Jovaro Įduba”

Na, akivaizdu buvo, jau po “Šventosios salos”, kad kibsiu į kitą dalį, vos tik pasitaikys galimybė. O pasitaikė, kuomet knygą įmetė į prenumeratą. Pradėjau tą pačią dieną.

Kaip jau suprantu, visas istorijas jungs graži aplinka, istorinės vietos ir ritualinės žmogžudystės. Jau anksčiau sutiktas detektyvas Rajenas šį kartą tiria senovinėje sienoje rastus palaikus. “Jovaro įduboje” autorius pažeria jau kiek daugiau asmeniškumų, įpina praėjusios dalies detalių, atgarsių. Todėl tikrai rekomenduoju knygas skaityti nuosekliai, nes kitaip patirsite spoilerių prakeiksmą :).

 

1012(38) Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka”

Perskaičiau šią išreklamuotą knygą ir ji man buvo neįdomi. Bet sukėlė įvairių minčių, apie atsiliepimo rašymą. Žinote, kai skaitai kažkokio norvego knygą ir ji nelabai patinka, tai imi ir pasakai. Žinai, kad nelabai jis ten liūdės dėl kažkokios lietuvės nuomonės. Čia gal ir mūsų autorė gal tik akis pavartys, bet esu susidūrusi su situacijomis, kai ateina tetos, mamos, kiemo draugės ir pradeda sakyti, o kas tu tokia, ką baigus, ką parašius, kad leidi sau kritikuoti? Elektronikos inžineriją, bet mums ten niekas nedraudė skaityti knygų ir turėti nuomonę, paprastai atsakau. Juk aš nerašau nei kritikos, nei apžvalgų. Tiesiog komentuoju savo pojūčius. 

Paprastai yra manoma, kad tokiose “ką matau, tą dainuoju” knygose mes arba randame save ir tada susitapatiname, ir istorija patinka, arba ten nebūna nieko artimo ir savaime suprantama, tada nusiviliame. Aš sakyčiau, kad įdomiausios vietos buvo tos, kuriose savęs neradau ir iš viso jokios patirties neturėjau, pvz., filologijos studijos, doktorantūra, užsienis ir pan. Bet šiaip visa bėda ta, kad man kažkaip buvo nuobodoka.

 

Tad tiek knyginių plepalų. Labai lauksiu jūsų komentarų. Ir nebūtinai apie knygas. Galit papasakoti, kaip nesiseka išsirinkti patraukiančią knygą, kad daug labiau mėgstate serialus, kad netikite blogerių apžvalgomis, kad šiandien baigėsi pienas! O kodėl ne? Juk komentavimo skiltis yra bendravimui.


Jūsų aktyvumas motyvuoja. 

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisininių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

Previous Post Next Post

Leave a Reply

You may also like