Dešimtmetis. Koks jis buvo?

Estimated read time 19 min read

Su Naujais Metais visus! Kaip atšventėt? Kokius planus išsikėlėte? Iš pradžių aš galvojau pasidalinti savo metų nuotrupomis pamėnesiui, bet supratau, kad jau 2020-tieji (o aš puikiai pamenu, kaip smalsiai laukėme 2000-tųjų pasaulio pabaigos). Nusprendžiau užmesti akį į tai, kokie buvo tie 10 metų, ką veikiau, kur buvau. Tikiu, kad gal čia tik man vienai domu, bet aš ir neverčiu skaityti :).

2010

Truputį sunku prisiminti tokius senus laikus, bet man padeda Niekiviskmėjinėjimai bei Facebook.

Tais metais naujus metus sutikome, žinoma, miške. Tai buvo mūsų su Gedu pirmos draugystės metinės ir gal ta proga naujametis pasitaikė snieguotas. Į avantiūrą “praleisk naktį miške” prisijungė draugas. Pamenu, kad jis labai skaniai maitino 😀

Taigi, 2010-tais mes su Gedu gyvenome Šv. Stepono gatvėje, kur iš Žirmūnų įsikraustėm 2009-tais. Virdavom alų, daug gerdavom. Šituos faktus pamenu, bet smulkmenų pro alaus miglą, tai jau nelabai.

Tai buvo metai, kuomet aš jau buvau išėjusi iš nuolatinio darbo, bet dirbau – rašiau tekstus  – į žurnalą “Computer Bild Lietuva” bei buvau portalo computerbild.lt vyr. redaktorė. Jei atvirai, tai šių darbų ilgiuosi. Labiausiai jaučiausi savo vietoje. Deja, tie leidiniai neatlaikė krizės ir pokyčių.

Regis pavasarį aš pradėjau rinkti 13-tų namų nuotraukas. Tai yra, vaikščiodavau po miestus, fotografuodavau ir keldavau į tam sukurtą svetainę. Šis keistas hobis daug ką domino, tad daviau interviu žurnalui “Panelė”. 

Susiviliojau ekstremalia pramoga ir du kartus nusileidau virve nuo tilto.

Aplankėme Latviją bei Estiją (tai buvo pirmas mano užsienis!), kur stalkeriavome šiek tiek nakvodami, bet seniai tas buvo ir netiesa!

Vasaros viduryje buvo ištikusi santykių krizelė, pamenu dėl ko, bet nedetalizuosiu. Išgyvenom. Likusius vasaros mėnesius gaminome dviračius, kuriais ketinome apkeliauti Europą. 

Rugsėjo pradžioje pasišovėme tuos savo gamintus dviračius į keltą, išplaukėme į Kylį.

Ten supratome, kad šūdas čia su jais gavosi, nes nespėjom baigti ir šiaip neveikia, išmetėm, traukiniu nuvažiavome iki Hamburgo, nusipirkom dėvėtus paprastus miesto dviračius ir per mėnesį nuvažiavome iki Paryžiaus. Neturėjom net palapinės. Du kartus miegojome kempinge, vieną kartą viešbutyje, likusias kelionės naktis – parkuose ir pakelėse. 

Paryžių sėkmingai pasiekėme ir spalį grįžom namo. 

Tų metų lapkritį nupiešiau didžiausią, lyg šiol mėgstamiausią, ir daug darbo pareikalavusį katiną. 

A1 formato, tad tikrai smulkinausi ilgai. Jei patinka, tai parduodu atvirlaiškius, jei ką 🙂

Gruodį pradėjau rašyti naują blogą, kurį šiuo metu ir skaitote.

O metų gale Gedas man pasiuvo pirmus (ir kol kas vienintelius) batus iš avikailio. Po to mes juos pardavėm, cha!

Pagaliau prisiprašiau Gedo kirpti man plaukus, nes, visiškai užkniso kirpėjai. Ir čia pirmas kartas. Beje, jaučiu nostalgiją spalvai, bet esu per tingus padaras vėl tiek dėl jos dirbti.

Per Kalėdas sužinojome, kad hm… kaip ir perkam butą. Na, o naujuosius sutikome miške, (stebitės?) kažkaip neliko nuotraukų, bet pamenu, kad tai buvo lietaus, o po to stiprios šlabdribos metai, kuomet ryte teko kasti mašiną, stumdyti, traukti ir kitaip smagintis. Tą kartą vėl važiavome tryse.

2011

Taigi, metai prasideda remontais. Mūsų “naujasis” butas yra sovietinis, “gerai užlaikytas” nuomininkų bei babytės. Tad nusprendžiame daryti remontą. Ne visai kapitalinį, bet arti to. Lupom tapetus ir dažėm sienas, keitėm grindis, langus viename kambaryje ir svarbiausia – griovėm sieną. Tiesą, sakant, didelę jos dalį grioviau aš, tai net FB turiu užsirašiusi, kad esu mergina griaunanti sienas 😀

Į butą įsikraustėm balandį, nors suremontavę buvom tik miegamąjį, toliau gyvenome statybose. Tokių patirčių nerekomenduoju. Mes su Gedu viską darėm patys. Vienintelį dalyką – langų keitimą – palikom profams (tik po to teko pirktis putų ir kamšyt skyles po tokių profų). Griovėm, špakliavom, dažėm, tinkavom, klijavom plyteles ir t.t. O dar reikėjo ir dirbti tuo metu. Pavargom nerealiai, todėl štai jau 9 metai, kaip mūsų vonia ir tualetas vis dar yra neremontuoti. Vonia dar dar, o tulikas tai iš viso su nudaužytomis plytelėmis tebėra :). 

Ta proga, kad nebereikia derintis su visokiais nuomos šeimininkais, namo parsivežėm antrą katę – Etą. Čia pirma jos nuotrauka. 

Gegužę gavau savo PR siuntinį. Prieš 9 metus tai mane labiau nustebino, nei nudžiugino. Vistiek nebuvom pratę, kad kažkas norėtų tavo nuomonės mainais už dalykus. O pirmas PR buvo…. Alus! 

Vasarą įkūrėm savo įmonę. Tuo metu ji užsiėmė visokių svetainių programavimais. Aš čia įsidarbinau projektų vadove ir daugiausiai padėdavau su dokumentais, kurdavau reikalavimus dizainui, testuodavau ir kt. Rudenį sukūriau po įmonės sparnu veikiančią atvirlaiškių parduotuvę. Ji dar ir šiandien gyvuoja bei nematau priežasčių, kodėl neturėtų. Šiaip, čia yra esminis metų įvykis, nes ta parduotuvė visiškas mano kūdikis, kurį puoselėju, kaip tik sugebu geriausiai ir iš tiesų ji užima nemažą mano darbo laiko dalį.

Neradau jokių archyvų apie keliones, tad tikėtina, kad nepaisant trumpų išvykų į mišką, mes tais metais niekur toliau ir nekeliavome. Bet ir nieko keisto. Tai buvo remontų, krizės, naujos įmonės ir darbų metai, tad nei laiko, nei pinigų kelionėms nebuvo.

Naujuosius sutikome… Spėkit kur? Aišku, kad miške. Šį kartą pasistatėme indėnų tipį ir prauliavojome net dvi naktis. Ir šį kartą su tuo pačiu draugu Tomu. Tad vėl labai skaniai valgėm. 

2012

Šie metai buvo darbingi. Kūrėme svetaines, projektus, vis dar gėrėme daug alaus, gyvenome su dviem katėm ir nuolat buvo striuka pinigų. Nes darbų gausu, o tekdavo muštis, kad už juos sumokėtų. Ne vieną mėnesį, nuo “bado”, yra išgelbėję atvirukai 😀

Tais metais jau turėjome vieną gana įdomią kelionę į Berlyną. 

Važiavome autobusu, nes kažkaip nusipirkom labai pigius bilietus. Nakvojome pas Gedo mamos pažįstamą ir linksmai leidome laiką. Viena iš pramogų buvo važinėtis metro iki bet kur, tad kartą patyrėme nuotykį, kai traukinys nuvažiavo į depą ir užgesino šviesas. Per tą kelionę netyčia atsidūrėme Gay pride. Tokie biškiuką atsilikę buvom, nes nežinojom, kad jis vyksta, bet kaip smagu! 

Metai bėgo, užsiėmėme visokiais DIY, pvz iš spintos gaminome batų lentyną. Turbūt ir daugiau visko buvo, bet kas ten beprisimins.

Artėjant 2013-tiems metams buvo suaktyvėjęs susidomėjimas mano 13-tų namų kolekcija, tad vėl supuolė žurnalistai, bet aš iki pat dabar nebendrauju su tais, kurie nori vaizdo ar garso (tv ar radijas), bet mielai bendrauju su rašytinės formos atstovais. Tad jau nepamenu kur, bet lyg ir “Šeimininkėje” pasivaidenau.

Turbūt nereikia sakyti, kaip sutikome Naujus metus? Na, o jei reikia, tai – miške!

2013

Sausio mėnesį “Verslo Žinios” pakvietė pakalbėti apie atvirukų verslą. Pokalbis buvo kaip ir nieko, bet tą kartą užsirovėm ant keisto fotografės elgesio. Buvau aš tą pasakojimą aprašiusi, bet ai, nebekelsiu nuorodų. Tiesiog faktas, kad davėm interviu, o jausmas liko blogas. 

Tada pavasarį nusipirkau naują telefoną. Įvykis gal ir nereikšmingas, bet tai buvo telefonas, kuriame pagaliau veikė, tuo metu jau populiarėjantis, instagram. Tai va tiek laiko ir gyvuoja mano asmeninė paskyra. 

Pirma foto:

Tada nuotraukoms dar visi naudodavo insta rėmelius 🙂

Pradėjau rinkti atvirukus su voniomis.

Tai buvo atvirlaiškių parduotuvės klestėjimo metai. Postkroseriai iki nulio nušluodavo kiekvieną naujieną. Geri laikai.

Vasarą ėjom į naktinį Joninių žygį pėsčiomis. Šitą įvykį prisimenu, kaip didžiausią patirtą liūtį 🙂

Taip pat atradome geocatching.com. Jo dėka pamatėm labai daug naujų Lietuvos vietų, patyrėm ieškojimo nuotykių ir apskritai retai kada kildavo klausimas “ką veikti?”.

Kad jau pradėjau rinkti atvirukus su voniomis, o ir kitomis temomis, tai Gedas man sukūrė galeriją, kur iki šiol keliu nuskenuotus savo gautų atvirlaiškių vaizdus.

Vasarą buvome Prahoje. Ten vėlgi važiavome autobusu. Kaip be nuotykių? Pvz., pramuštas autobuso kuro bakas. Prahoje gėrėme alų, lankėme įdomiausius muziejus, pavalgėme brangiausių patiekalų ir geokešinom. Šiaip, mielai vėl apsilankyčiau, kurmiuko Krteko atvirlaiškių gi tada taip ir neradome. 

Rudenį dalyvavom brolio vestuvėse. Buvo įdomu, nes galima sakyti vienintelės tradicinės vestuvės, kuriose buvau 😀

Kur naujus sutikom net neberašysiu 🙂

2014

Mano archyvai rodo, kad sausį daug geolobiavom ir dar daugiau gėrėm. To pasekoje – vasario 15 dieną nusprendėm mesti visiems laikams. Tai va, jau šeši metai bus blaivystės ir sakyčiau vienas geriausių sprendimų gyvenime.

Vasarį teko atsisveikinti su katinėliu Kite, kuri mane lydėjo per visą savarankišką gyvenimą. Išliejau tik ašarų, kiek dar nebuvau liejusi nei prieš tai, nei po to. 

Taip pat tą mėnesį mūsų gyvenime atsirado Kira – pats žmogiškiausias katinas, kokį esu regėjusi gyvenime. 

Kovo gale Gedas nusipirko mopedą, kurį vėliau mes vadinome Asiliuku. Tai tuo mopedu daug važinėjome, o gegužę apkeliavome ir visą Lietuvą, nors iki paskutinės minutės nežinojome, ar paveš jis mus du su visais daiktais. 

Toje kelionėje savaitę gyvenome palapinėje, tačiau pajūryje apsistojome Šventosios kempinge, kur taip patiko, kad dabar tradiciškai grįžtame kiekvienais metais :).

Vasarą įsigijome automobilį, ar reiktų sakyti automobiliuką – dvidurį Nissan.

Rugpjūtį juo išrūkome link Estijos ir visai neblogai pramogavome gyvendami toje mašinoje. Čia ir valgėm, ir miegojom 🙂

O mano gimtadienį, kuris yra spalį, sutikome Lenkijoje, kas tapo šiokia tokia tradicija. Beje, tą kartą, namo grįžom kaip sužadėtiniai. 

O mėnesio gale Gedas nusipirko pirmą savo mocą – Princesę :). O tai šiek tiek pakeitė mūsų laisvalaikį. Bet dar ne tada, tada dar nebuvo moto teisių.

Lapkritį pagaliau nuėjau pasidaryti ilgai norėtos tattoo.

Na taip ir praėjo tie metai… O naujus sutikome… Cha! Vat ir ne. Pirmą kartą padarėme pertrauką. Lietuva įsivedinėjo eurą, o kadangi Gedas dirbo tam jautrioje srityje, tai turėjo budėti ir mes į mišką neišvažiavome :). 

2015

Tai ką čia. Sausį va užsimovėm Betmeno kepuraites ir nuėjom iki CMB tos datos paskirti. 

Tada dirbom, geokešinom, o balandį Gedas nusprendė išeiti iš darbo ir vėl dirbti mūsų įmonėje, tad išsinuomavome ofisą Panerių g. Patirtis visai linksma, o man labai patiko kartu dirbti. Gedas programavo mokomatus, aš testavau :).

Gegužės viduryje Gedas išleikė motociklo teises ir prasidėjo visos linksmybės, kurios tęsiasi iki šiol. Vis dar prisimenu pirmą užklimpimą bekelėje. 

Išsiprašiau, kad man nuskustų pusę galvos. Lyg šiol pusiau skusta ir vaikštau.

Birželio 27 dieną ištiko vestuvės.

O po savaitės su keliais draugais išvažiavom į kelionę motociklais. Tikslas – Saremos sala Estijoje. 

Prisimenu kuo palankiausiai. Paaiškėjo, kad galim su Princese toli važiuoti. Galim važiuoti per žvyrą. Galim susitalpinti palapinę ir visą kitą. Keturių dienų kelionė buvo šiokia tokia treniruotė prieš mūsų išvyką į Slovakiją ir Čekiją, kur išsiruošėm rugpjūtį. 

Bent jau man ta kelionė paliko didelį įspūdį. Ne tik pirma ilgesnė išvyka motociklu tik dviese. Bet dar teko patirti rimtesnį krytį nuo moco ir didžiąją žygio dalį gyventi su išsukta koja, bei vaistais nuo skausmo. Kaip ten bebūtų – patiko. 

Vėliau, vasaros gale, su savo puikia Saremo komanda sudalyvavome mototurizmo ralyje. Smagi diena buvo.

Ruduo skriejo praskriejo, o Naujamečiui atgaivinome tradicijas. Šį kartą pasigaminome savo tipį ir pirmą kartą lauke buvo -20. Sunki naktis, šiaip jau. Ir tiems kas klausia, ar nebuvo šalta, aš sakau, kad buvo!

2016

Metų naujovė – nusipirkome 3D printerį ir jį susirinkome. Tiesa, kažkaip mūsų DIY projektuose jis nepasiteisino. Detalės būdavo per trapios ir dar daug kitų niuansų. Bet pažaisti su robotu smagu, ir kaip ateitis parodė – naudinga. 

Kažkada metų eigoje aš atsisakiau ofiso. Jau nuo rudens Gedas buvo pabėgęs į kitą darbą, o man vienai pasirodė nuobodu kiekvieną dieną vaikščiot į kabinetą ir daryti tą patį, ką galiu namuose. Tad susikrausčiau atgal namo su visais žaislais. Dabar jau, jei nuomočiausi kažkokią vietą, tai manau gal būtų kiek įdomiau su kažkuo dalintis, norėtųsi arčiau namų ir tiesiog gražesnės aplinkos. 

Gegužę sėdom į automobilį ir nurūkom į Zakopanę pakeliui aplankant Krokuvą. Pirmą kartą pamačiau kalnus. 

Tiesa, vieno pasivaikščiojimo metu vos nenukritau, tai kažkaip dabar man tie kalnai labiau patinka iš tolo. 

Vasaros atostogas suplanavome praleisti Estijoje, Hjumos saloje. Važiavome motociklu.

Tai buvo šalčiausia ir šlapiausia kelionė. Kiekvieną dieną lijo, o temperatūra tesiekė 15-16 laipsnių. Ir taip visą savaitę. Bet tai ką. Vistiek mes tą salą apžiūrėjom, o po to dar į Estijos šiaurę nusitrenkėm. 

Šiais metais buvo gražių ir įdomių blogo draugysčių. Pvz., bendradarbiavom su Inhair.lt, kas man – plaukų priežiūros maniakei – labai smagu. 

Gruodį dar nulėkėm į Palangą, nes man labai patinka mūsų pajūris žiemą. Na, o naujuosius sutikome tradiciškai. 

2017

Šiais metais Gedas nusipirko antrą motociklą – klasikinį Kawasaki. Nebaisiai patogu juo keliauti, tačiau pavasarį apvažiavome tradicinį savo “Aplink Lietuvą” su nakvyne Šventosios kempinge. 

Pagaliau netoli namų išsinuomojom garažą tiems besidauginantiems motociklams. 

Na ir šiais metais buvo tikrai nemažai pasivažinėjimų po Lietuvą. Apžvalgos bokštai, pažintiniai takai, Klaipėdos džiazo festivalis – vietoje tikrai nestovėjom. 

Vasarą nusipirkome automobilį ir turėjom nuotykį, kai jis po poros dienų atsisakė važiuoti. Be jokios aiškios priežasties. Ir tą padarė Ukmergėje. Aš sėdėjau ir gūglinau manualus, Gedas ardė nuo-iki, galiausiai teko palikti ir grįžti į Vilnių autobusu. Kitą savaitgalį jau galvojome dėti ant tralo, bet kažkaip stebuklingai gedimas buvo identifikuotas ir sutaisytas. Tad greitai išrūkom į kelionę aplink Baltijos jūrą. 

Nakvojome dažniausiai kempinguose arba automobilyje, pakelės aikštelėse. Daug toje kelionėje pamatėme (Gdanskas, Kopenhaga, Helsinkis, skandinaviška gamta), mielai kartočiau. 

Rugsėjo gale vėl apsilankėme Šventojoje. 

O mano gimtadienį sutikome Lodzėje. 

Beje, ta proga Gedas man pasiuvo svajonių kuprinę. 

Na, o naujiems metams išsitraukėm savo Tipį ir net gavom sniego 🙂

2018

Metus iš karto pradėjome kelione ir sugalvojome kelioms dienoms nulėkti į Taliną. 

Vos grįžom, supratom, kad namie būti dar nesinori ir traukiniu išvažiavome į Kauną. 

Tą kartą miegojome “Metropolio” viešbutyje. Nieko ypatingo, bet kai buvau studentė, man jis atrodė kažkas tokio labai kaunietiško, labai nepasiekiamo :).

Ką jau čia stabdysi su tomis kelionėmis, tad sausio gale išbandėme traukinį į Daugpilį, kur praleidom savaitgalį. 

O pavasarį kelias dienas skyrėme Klaipėdai. Išnaudojau buvimo blogere džiaugsmą, nes manais už paminėjimą iškeičiau dovanų pardavėjo kuponą į viešbutį, kuris mane visada viliojo.

Balandį Gedas nusipirko kelioninę Hondą, kurią vadiname autobusu ir nors dar buvo šalta, bet nesusilaikėm neaplėkę kelių šimtų km ratuko. 

Gegužę išsiruošėm į tradicinį savo “Aplink Lietuvą” iki Šventosios. Nes reikėjo gi ir naujam mocui kempingą parodyti. 

Smagi kelionė buvo. Ir sulijo, ir gandras kelią pastojo, ir gražias vietas aplankėm. O kelios dienos po to, ištiko krizė. Nes pasirodė, kad mano keleivio vieta ant to motociklo laisviausiai gali būti užimta. Ir, kad nesu nei ambicinga, nei graži, nei geometrinius strateginius žaidimus mėgstu. Nuo tada metai buvo sunkūs, nes pati nežinojau nei kas aš, nei ko noriu, ir tik po 2019 išvykos į Kroatiją ir simbolinės (ne)surūkytos cigaretės kažkaip nusiraminau sau viduje ir suvokiau, kad ne tik aš turiu stengtis, kad žmonių niekas pririšęs nelaiko, jie vistiek darys ką nori, kad planas B visai neblogas ir nuo tada kažkaip vėl esu sau pakilime, o nenusileidime, nors nebūtinai tai akivaizdžiai matosi.

Birželį išvažiavome į vasaros kelionę. Tikslas – Saksonijos Šveicarija Vokietijoje per Čekiją. Iš tiesų, tai labai mielai prisimenu šią išvyką. Ko tik nebuvo. Ir serpantinais važiavom, ir lenkai alkoholinio alaus kaip už netikrą vos neprakišo, ir jaukiausia naktis fermoje, ir tas galutinis tikslas tikrai nenuvylė.  

Liepą vėl važinėjomės po Lietuvą. Vienos išvykos metu mes ir brangiausiai per visą istoriją pavakarieniavom (“Šturmų Švyturys”) ir baisiausioje kada nors per Booking.com užsakytoje vietoje vietoje nakvojome (Kintuose).

Tos pačios išvykos metu pirmą kartą žiūrėjom motobolo rungtynes ir laaaabai patiko. 

Taip pat vasarą buvo itin gausu grilio vakarų. Tiesiog po darbų sėsdavome į mašiną, ar ant motociklo ir palėkdavom į užmiestį kažko skanaus išsikepti. 

Rugpjūtį, vieną ilgąjį savaitgalį, nusprendėm dar pakeliauti ir važiavom į Saremos salą, kur apsistojome tokiame jaukiame namelyje, kad grįžom kitais metais, kas nutinka itin retai. 

Rugsėjį nusipirkome lazerį. Šitas daiktas man patinka daug labiau už 3D printerį. Oi daug visko esu pripjovusi. Kai ką rasite atvirukų parduotuvėje, kai ką – Etsyje (nuorodos į projektus yra blogo viršuje, ar išsiskleidžiančiame meniu, jei skaitote telefonu).

Ir pjaustėm, pjaustėm, ir dar pjaustysim!

Rugsėjį dar vieną savaitgalį spėjom praleisti Klaipėdoje. Šiaip tai yra mano mėgstamiausias išvykų miestas Lietuvoje. Jau pasiilgau!

Na, o mano gimtadienis buvo ypatingas, nes pirmą kartą skirdau lėktuvu. Kaip matot, mes keliaujam nei daug, nei mažai, bet visada tai motociklu, tai automobiliu. Lėktuvų aš niekada nebijojau, bet labai erzina tai, kad pas mus kelionės yra spontaniškos ir sudėliojamos likus savaitei iki išvykimo. O kartais ir prieš 4 dienas dar nežinome krypties. O su lėktuvais taip, kad negali (nebent labai retai per stebuklą) imt ir nusipirkti bilieto rytojui už padorią kainą. Tad taip ir buvau neskraidžiusi. Taigi, išskridom į Gdanską. Šis miestas man irgi yra ypatingai žavus ir nors buvau jau 3 ar keturis kartus, mielai vėl apsilankyčiau. 

Tada jau atėjo žiema, ir Gedas man padarė patį gražiausią pakabuką 🙂

Jau antrą kartą istorijoje Naujųjų švęsti neišvažiavome į mišką, nes sugalvojome pasidaryti virtuvės baldus. Tad visas žiemos atostogas pjovėm, dažėm, sukom, gręžėm. Tačiau virtuvė tebestovi 🙂

2019

Šie metai iš tų keistesnių.

Taigi, pradėjom juos vis dar tame virtuvės remonte. Dar sugebėjom abu susirgti. 

Sausio gale gripu susirgo mano tėtis, na ir nebeišsikapstė, vasario pradžioje mirė. Tuo metu sugriuvo dar krūva smulkmenų ant galvos. Beveik tiesiogiai, nes pvz., užkrito varveklis. Tada cirkinausi pirkdama, grąžindama, vėl pirkdama kompiuterį, kuriam taupiau ilgiau nei metus. Žodžiu, kai griuvo, tai sugriuvo. Tad po visko važiavome ilsėtis į Druskininkus. 

Taip pat savo dirbtuves (lazeris, kalvė ir visa kita) perkėlėme į Ukmergę. Dėl dviejų priežasčių. Dažniau ten važiuojame, todėl mamai linksmiau, na ir vietos ten daugiau. Tad iš esmės, didelę dalį metų savaitgalių ten ir praleidome, todėl ir minėjau, kad iš esmės gyvenu per porą vietų. 

Kovo gale aplankėm Klaipėda. Jau sakiau, kad man visada smagu ten nuvažiuoti. 

Balandį Gedas nusipirko naują motociklą – Honda Varadero, kurią vadiname Sakamoto, nes iš priekio labai primena Sakamoto

Na ir nemažai važinėjomės. Pvz., balandį šovėm į Visaginą. Keista vieta nakvoti bei lankytis, bet kodėl ne?

Gegužę ir vėl laukė tradicinis žygis per Lietuvą apsistojant Šventosios kempinge. 

O birželį pasidarėme bekelės treniruotę. Iš esmės tam, kad labiau žinočiau kaip elgtis, kai važiuojame nestabilia danga. 

Joninių savaitgalį išrūkome į Saremą, tą pati pernykštį namuką. Na ir čia aplankėme daugumą apleistų, sunkiau privažiuojamų švyturių. 

Dar vasarą buvo savaitgalių miške ir šiaip vakarinių pasivažinėjimų grilint grilint grilint. 

Ar šiaip įdomesnes vietas pamatyti. 

Kažkada vasarą sugalvojau įgyvendinti mintį apie timpų parduotuvę ir pradėjau nuosekliai ta kryptimi dirbti. 

O rugpjūtį aplėkėme didelę Europos dalį. 

Mano gimtadienį sutikome Varšuvoje. 

O iš karto po jo aš paleidau Legsnroll.com. Darbo įdėjau negailėdama savęs, rezultatų kol kas nėra, bet užtat turiu tikėjimo ir pasiryžimo. 

Paskutinę spalio dieną man išrovė protinį dantį ir nors prisiskaičiau, kad nieko čia baisaus, pati dvi savaites gėriau stiprius vaistus nuo skausmo, nes negalėjau miegot. Vos tik apgijau, atsirado naujų bėdų, dėl ko teko minti poliklinikos slenkstį. 

Vėlyvą rudenį sugalvojom dažniau vaikščioti į žygius. 

Pirmasis buvo gana trumpas, o pirmą žiemos dieną nupėdinom 20 km. Ne kosmosas, bet kaip man, tai jau daug. 

Dar atidariau mūsų Etsy parduotuvę

Kol kas ten eklektika, nes norėjosi turėti daugiau prekių, ypač pigesnių, kad susirinkti kažkiek pirkimų. Tačiau ateityje asortimentas išsigrynins. Mažiau visokių atvirukų, daugiau rankų darbo dalykų iš medžio, odos bei metalo.

Gruodį beveik nenakvojome namuose. Iš pradžių Gedo tėvai iškeliavo beveik trims savaitėms ir mes prižiūrėjome du šunis bei tris katinus. Po to jau ištiko šventės. 

Naujuosius ir vėl sutikome miške. 

Tad štai toks tas dešimtmetis. 

Planų šiems metams nerašau. Žinau ko noriu. Patobulėti, todėl šiandien pasidariau anglų kalbos lygio nustatymo testą ir nusiunčiau registracijos užklausą. Tikiuosi jau gal kitą savaitę pradėti kursus. Noriu, kad mano veiklos įsisuktų ir duotų apčiuopiamų rezultatų, o tam reiks daug dirbti. Kai kuriems dalykams reikia skirti daugiau laiko, o kiti gal verti pamąstymų apie apsukų mažinimą. Vienas jų – šis blogas, nes manęs čia daug, o grąžos beveik jokios, net kai grįžtamojo ryšio prašau gi gaunu bart :D. 

Pati reziumuoju, kad dešimtmetis buvo visai įdomus 😀


Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

#Reklama

12Comments

Add yours
  1. 4
    Alma

    Tokie žmonės kaip aš per visą gyvenimą patiria mažiau nei kad Tu per dešimtmetį 😀 😀 😀 Labai smagiai viską aprašei. Naujų sutikimo nešventėm, namuose laukėm vidurnakčio, pirmi metai, kai ponas vaikas ėjo į lauką fejerverkų leisti ir stebėti, tai nuo kokios šeštos ausys buvo taip išūžtos, kad bloga buvo nuo visko 😀 Jokių didesnių tikslų nekeliu, 2019-2018 m buvo labai sunkūs emociškai, daug pamokų ir “storos odos auginimo”, tad šiais metais norėčiau bent truputį atsipalaiduoti.

  2. 5
    Ingrida

    Buvo labai įdomu skaityti! Ir mėginsiu prisiminti, kas įvyko mano gyvenime per dešimt, nes dabar greit pagalvojau, kad tikriausiai labai mažai visko ar įdomaus. Bet reikia labiau pasistengti prisiminti:))

  3. 6
    Sonata

    Labai įdomiai susiskaitė 🙂 mes jau daug metų Naujus sutinkam miegodami ir jokių tikslų konkrečiai nuo tos datos nekeliam… Neseniai su vyru pašnekėjom, kad gražūs ir pilni įvykių 10 metų praėjo ir ateityje laukia dar daug visko 🙂

  4. 8
    Eglė

    Dėl atsako… galiu pasakyti, kad jo labai sunku gauti bet kuriame bloge. Kai daug rašydavau knygų bloge, komentarų būdavo laaabai mažai, nors, kai pagalvoju rašiau daugiau iš idėjos ir užsidegimo 😀 Norėčiau vėl grįžti į tuos knygų skaitymo ir pasiutimo dėl jų laikus…

  5. 9
    Dovilė

    Ačiū už įrašą, už pasidalinimą! 🙂
    Tik pgalavojau skaitydama, o kada prasidėjo knygos? Ar jos buvo visada? 🙂

  6. 10
    Salomėja

    Kuria prasme, kada prasidėjo knygos? Jei apie blogą klausi, tai lapkričio pirmą gi buvo 11 metų gimtadienis, tai anksčiau nei šis dešimtmetis. Jei apie skaitymą, tai išmokau skaityt dar iki mokyklos ir nuo antros klasės jau variau visokius “Brolius Liūtaširdžius” ir “Be šeimos. Tempai sumažėję buvo tik studijų metais, nes visiškai neturėjau pinigų knygoms, o į biblioteką neišeidavo nueit daugiau nei kartą per mėnesį, o ten gi daugiau penkių knygų neduodavo.

  7. 11
    Dovilė

    Cool! Omeny turėjau kada apskritai atsirado skaitymas 🙂
    O pvz kai keliaujat motociklais ar vežiesi knygų ar čia labiau gaunasi papildomas svoris? Ar tada skaitai per skaitykles?

  8. 12
    Salomėja

    Dovile,
    kai keliaujam, tada visada vežuosi skaityklę, net jei galvoju, kad neskaitysiu :), bet dažniausiai kažkada vistiek paskaitau. Paskutinėje kelionėje skaičiau “Milžino” knygas per telefoną.

+ Leave a Comment