Aštuonios mano sausio knygos: detektyvai, maniakų šėliojimas, išlikimas ir fantastika

Estimated read time 11 min read

Negaliu patikėti, kad jau paskutinė sausio diena! Aaaaaa! Gi už kelių dienelių pažadėtą naujienlaiškį turėsiu išsiųsti. O dar ir kitokių veiklų yra. Bet, kad ir kas benutiktų, paskaityti visada pavyksta. Nebent ištinka neskaitadieniai, bet apie juos tuoj tuoj…

Praeitą mėnesį bent du žmonės manęs paklausė, kodėl aš nesujungiu “Venividi” su “Šiukšlynėliu”. Vienas net sakė, kad taip paskatinčiau skaityti merginas, kurios pamišusios vien dėl kosmetikos. Tai jau tikrai. Taip ir matau, kaip jos nepraleidžia knyginių įrašų ir pėdina į knygyną vietoje kosmetikos parduotuvės. Pasaulio pakeisti aš nenoriu. Man jis visai patinka toks koks yra. Kadaise FB klausiau skaitytojų ar patiktų, jei apjungčiau blogus, bet didelė dauguma sakė, kad ne. Patogiau, kai viskas atskirta. Todėl apie kiekvieną knygą aš ir toliau rašau “šiukšlynėlyje”, o čia atsinešu tik mėnesio apibendrinimą. Dalis mano minčių kartosis, kai ką papildysiu, kai ką sutrumpinsiu :). Tiesiog aname bloge kiekviena knyga aptarta atskirai, o čia yra mėnesio visuma.

Taigi, sausis!

Sausio knygos | Grožio blogas

Sausį aš perskaičiau 8 knygas. Iš tiesų mane buvo ištikę klaikūs neskaitadieniai, kuomet aš visą savaitę neįveikiau nė žodžio. Jau net ir viešai skundžiausi!

Ir ten komentaruose mane išgelbėjo Vasarė. Ji parekomendavo Hanibalą Lekterį. Aš taip užsimaniau skaityti, kad labai greitai pabaigiau prieš neskaitadienius pradėtą knygą ir kibau į kanibališkus reikaliukus. Ačiū, Vasare!

Statistika: 6 knygos buvo elektroninės. 1 iš bibliotekos, dar vieną nusipirkau, kad turėčiau ką paskaityti traukinyje, nes tą bibliotekinę pabaigiau greičiau nei planavau.

Fantastika

Šiam žanrui atstovauja dvi su puse knygos – Aistė Vilkaitė „Besielė“Neil Gaiman „Niekurniekada“, o ta pusė – Sofi Oksanen „Norma“, nes ji turėjo mistinių elementų, tačiau truputį kitokia.

Aistė Vilkaitė „Besielė“ – vienareikšmiškai pats gražiausias viršelis tarp visų šio mėnesio knygų.

Besielė | Grožio blogas

Beje, Aistė kartais pakomentuoja šiame bloge ir yra parekomendavusi mano vyrui labai patinkantį paakių kremą, bet taip ir neatsakė ar jai patinka “Palmer’s” garbanų pudingas :). Ne į temą, bet vistiek smagu, ar ne?

„Besielę“ skaičiau iš karto po Gaiman knygos. Todėl fantastiniai pasauliai iš pradžių kiek pynėsi. “Besielės” siužetas labai artimas visoms jaunimo fantastikos knygoms, kurias aš labai mėgstu. Apie kokias kalbu? Na iš paskutinių skaitytų tai būtų Amy Ewing „Vienišojo miesto“ trilogija, Sabaa Tahir „Žarija pelenuose“, Trudi Canavan „Juodojo mago“ trilogija ir t.t. Žinau, kad visiems neramu, ar lietuvių autorė gali parašyti ką nors tikrai stipraus ir panašiai gero? Mes tiesiog linkę nuvertinti ir nevertinti savų. O veltui! Nes niekaip negalėčiau teigti, kad ši knyga blogesnė už tas visas išvardintas.

Kaip ir visose tokiose knygose veiksmo vieta yra koks nors išgalvotas viduramžius primenantis pasaulis. Beveik taisyklė, kad istorija dalyvauja kažkokių galių turintys jaunuoliai (šiuo atveju pavidalus keisti galinti mergina, beveik niekas nežino kaip ji atrodo), dominuoja problema (čia mistiniai kariai žudo kaimus). Taigi, visuma – daug nuotykių, truputis meilės. Viskas kaip priklauso.

„Besielės“ istorija nėra kažkokia kitų knygų kopija, ji originali, magiškoji dalis nenuvalkiota. Kai jau sakiau aname bloge, tai kartoju ir čia – norisi daugiau, norisi trilogijos :).

Neil Gaiman „Niekurniekada“ – labai smagi pasaka apie mums nematomą požeminį Londoną.

Aš skaičiau ne vieną Neil Gaiman knygą, bet jis tikrai nepretenduoja tapti mano mylimiausiu autoriumi. Visos knygos man patiko, nė kartą nebuvo taip, kad mesčiau pradėjusi, kaip nutinka su kitais autoriais. Ir istorijos įdomios, bet kažko pritrūksta pačiame rašymo stiliuje. Visgi „Niekurniekada“ yra viena tų knygų, kurios mane sužavėjo ir neturiu ką blogo pasakyti. Perskaičiau labai greitai. Valandėlė traukinyje į Kauną, dar porą valandėlių viešbutyje ir važiuodama atgal skaičiau jau kitą knygą, kurią ką tik aptariau aukščiau.

Mane visada užkabina istorijos, kuriose į įprastą mūsų gyvenimą įsipina koks nors pogrindis. Na, kaip Haryje Poteryje yra tas magiškasis pasaulis ir mes – žiobarai. Taip „Niekurniekada“ turi požeminį Londoną, kuriame viskas veikia visai pagal kitus dėsnius, yra magijos, yra daug įdomių personažų bei pačių neįprasčiausių vietų. Vaikštom vat ir nieko nežinom :). Man vis norėjosi lyginti su Roderick Gordon, Brian Williams „Tuneliais“. Skaitėt? Turi kažkokios bendros nuotaikos. Labai smagūs charakteriai, linksmi nuotykiai, skaitai, supranti, kad šypsaisi, kad nenuobodu ir norisi dar! Žinau, kad yra kažkoks serialas, bet žiūrimi dalykai manęs nedomina :). Knygą rekomenduoju.

Sofi Oksanen „Norma“ – lyg ir fantastinė, lygi ir detektyvinė, lygi ir šeimos saga.

Skaičiau visas autorės knygas, tad nieko keisto, kad susidomėjau ir naujausia. Tačiau tikrai ne visi Oksanen romanai man patiko. Šiaurės autoriai, ypač moterys, turi tokį savitą rašymo stilių. Nenupasakosiu, reikia patiems susipažinti.

Istorija labai keista ir šiek tiek fantastinė. Normai labai greitai auga plaukai. Tai paslaptis, nes jei faktą sužinotų kiti, tai mergina taptų mokslinių eksperimentų objektas. Arba plaukų mafijos grobis. Pats faktas, kad per parą plaukai paauga metrą gal ir neatrodo labai fantastinis, visokių sutrikimų būna. Tačiau mistikos knygoje su tais plaukais gerokai daugiau. Jie jaučia, žudo, įspėja, padeda arba trukdo gyventi.

Knygos siužetas sukasi aplink Normos mamą, kuri pačioje pradžioje nusižudo ir mergina bando išsiaiškinti kodėl. Čia lenda plaukų mafijos (būna ir tokia) bei vaikų prekybos galai. Tad knyga panašėja į detektyvą. Taip pat labai nemažai dėmesio skiriama Normos šeimos istorijai, nes pasirodo jos prosenelė taip pat turėjo plaukus vilioklius, žudikus, priešus ir draugus.

Pradžioje man buvo nuobodu. Painiojosi vardai, sunku buvo įsijausti, veiksmas kito, nebuvo jokių paaiškinimų, nesupratau kas kokiais ryšiais susiję ir apskritai apie ką kalba. Tačiau vėliau įsibėgėjau ir pasidarė labai įdomu kuo gi viskas baigsis. Keistoka, su nieku nesulyginama knyga.

Išlikimas

Ruta Sepetys „Druska Jūrai“ – kadangi “Tarp Pilkų Debesų” skaitėsi labai lengvai, tai atostogų metu nusprendžiau perskaityti dar vieną autorės knygą. Pasirodė taip pat labai greitai suvalgoma knyga, nors jos turinys jautresnius gali šokiruoti.

Iš esmės istorija pasakoja apie vieną Antrojo Pasaulinio karo pabaigos fragmentą, kuriam įvairios knygos (filmai) skiria gana mažai dėmesio. Tai civilių evakuacija iš Prūsijos. Raudonoji Armija stumia frontą, vokiečiai pralaimi karą, jie atsitraukia ir duoda leidimą prūsams bėgti į Vokietiją. Greičiausia ir prieinamiausia galimybė – laivai. Todėl lavina žmonių traukia į uostus, bando gauti leidimus (atrankos į laivus, žinoma, vykdomos pagal SS požiūrį į žmones). Knygoje rašoma apie nedidelę bėglių grupelę. Įvairaus amžiaus, bet kiekvienas su savo istorija, su savo praeitimi, su savo vargu.

Per visą knygą susipažįstame su tų žmonių istorijomis ir sekame pastangas išgyventi. Ar visi pasieks laivus? Ir kai atrodo, kad kančios baigėsi, tikslas, nors ir tarpinis, bet garantuojantis saugumą – laivas, pasiekiamas… Kas nutinka tada? Teks paskaityti knygą arba pasidomėti istoriniais faktais apie laivą „Wilhelm Gustloff“. Jo tragedija palietė daugiau žmonių nei Titaniką, tačiau tikrai ne visi apie jį girdėję. Aš pati buvau skaičiusi apie katastrofas dar iki knygos, bet palyginti visai neseniai praturtėjau tokiomis istorinėmis žiniomis.

Wikipedia nuotrauka

Pati knyga lyg ir nieko ypatingo. Panašias istorijas galima paskaityti daugelyje romanų, kurie fonui pasirenka karą, tačiau panašios man patinka. Beje, skaitytojai nėra paliekami visiškoje nežinioje, kaip anoje autorės knygoje, šiek tiek papasakojama apie veikėjų likimus.

Tradicinis detektyvas

Peter May „Juodasis namas“ – praturtino mane žiniomis apie Škotijos salų gyventojus ir jų tradicijas. Šiek tiek priminė „Paskutinį Lapį“, kurio dėka aš šiek tiek daugiau žinau apie Švedų ir Norvegų šiaurės vietovių etnines mažumas.

Taigi, apie “Juodąjį namą”. Finas yra Škotijos didmiesčio policininkas, kuriam tenka grįžti į uždarą vaikystės salą tirti nusikaltimo. Būtent jis siunčiamas į tą vietą todėl, kad nusikaltimas primena ankstesnį tyrimą. O dar Finas moka vietinių kalniečių kalbą.

Įdomiausia šioje knygoje buvo ne tyrimo dalis, o apskritai aplinka. Kiek mažai aš žinau apie škotus. Turbūt tik iš to serialo apie nemirtingąjį šiek tiek :). Net nenumaniau, kad ne visi škotai, ypač mažieji, moka angliškai ir, kad apskritai kalniečiai turi savo kalbą. Net nenumaniau, kokios ten stiprios religinės bendruomenės. Žinoma, tai tik knyga, bet būtent tokie romanai parašomi ne vien fantazijomis remiantis. Tad tik įrodymas, kad net ir detektyvas šį tą duoda. Iš autoriaus padėkų supratau, kad aprašyta retų paukščių gana unikali medžioklė, kuri vyksta kiekvienais metais tik dvi savaites, yra visai reali ir paremta tikrais faktais.

Na, o nusikaltimas irgi pasirodė gana įtikinamas, nes alkoholis, religija ir šeimyninės dramos kartais žmones paverčia bepročiais.

Maniakų šėliojimas

Thomas Harris „Raudonasis drakonas“, Thomas Harris „Ėriukų tylėjimas“ ir Thomas Harris „Hanibalas“ – negalėjau patikėti, kad aš nieko nežinojau apie Hanibalą Lekterį. Na vos vos. Kad yra knygos, bet nesidomėjau kiek ir kokių. Kad yra populiarūs filmai, bet taip pat į juos nesigilinau. Net žinojau, kaip filme atrodo daktaras Lekteris. Dar baisiau, net neįsivaizdavau, kad knygos yra detektyvai, miglotai maniau, kad šiaip kokios siaubo psichologinės istorijos. Na, bet viskas jau praeitis, spragos ištaisytos.

Thomas Harris „Raudonasis drakonas“ – knygoje Hanibalui Lekteriui skirta gana mažai vietos, jis toks tarsi ir epizodinis veikėjas, kuris pilnu ūgiu išsiskleidžia kitose istorijose. Tačiau ir be jo yra ką veikti, nes FTB pareigūnams reikia pričiupti pilnaties psichą, kuris skerdžia šeimas. Lekteris tik pašnekovas, kuris padeda perprasti aną beprotį. Dabar aš esu išlepinta skandinaviškų monstrų, tai vienas kitas pasiautėjimas su veidrodžių šukėmis labai nestebina ir nešokiruoja, tačiau tikiu, kad tada, kai knyga buvo parašyta ji tikrai turėjo būti wow!

Thomas Harris „Ėriukų tylėjimas“ – Skaitytas leidimas buvo 1994 metų ir vadinosi „Ėriukų tylėjimas“. Jis sutilpo į 144 puslapius. „Avinėlių tylėjimas“ leistas 2002 gi apima 352. Kaip tai paaiškinti? Nežinau, gal žodis „Avinėlis“ gerokai daugiau vietos užima. Čia dar vienas pamąstymas tiems, kurie stebisi, kad perskaitau daug knygų. Ar tikrai tas daug yra daug, o gal jos tik išpūstos ir šiaip būtų plonesnės už žurnalą?

Antroje dalyje nebesutinkame pagrindinio veikėjo. Čia jį keičia FTB studentė, o veiksmas vyksta po kelių metų ir apie aną agentą tik užsimenama vos keliais sakiniais. Šioje istorijoje irgi siautėja žudikas, kuris nulupa odą stambioms merginoms. Ir vėl tyrėjas, šiuo atveju studentė, siunčiamas paplepėti su Hanibalu, kuris šį kartą ne tik nuspėja svarbius žudiko bruožus, bet ir konkrečiai žino kas jis toks. Daktarui Lekteriui knygoje skiriama jau gerokai daugiau vietos. Atskleidžiamas charakteris, dėl kurio šį ir įsimylėjo skaitytojai. Nes kiek suprantu, tai vienas mylimiausių blogiukų, ar ne?

Linksma skaityti 1994 metų vertimą. Gūdi Lietuvos nepriklausomybės pradžia, kai vertėjai ir redaktoriai leido sau sakyti, kad Hanibalas užsisakė sendvičių. Anais laikais mums sumuštinis tikrai neasocijavo su tuo, ką turėjo omenyje autorius. Sumuštinio vaizdinys galvoje buvo sudarytas iš batono ir šlapiankės, tad tas sendvičius tik priminė vaikystę ir ateinančias negirdėtas naujoves.

Thomas Harris „Hanibalas“ –  nebūtų parašytas autoriaus vardas viršelyje, tai galvočiau, kad kažkas kitas sumanė tęsinį.

„Hanibale“ ir vėl sutiksime tuos pačius veikėjus, kuriuos matėme ir antroje knygoje. FTB agentė jau subrendusi, bet karjeros daryti nesiseka, nes pagalius į ratus kaišo antroje knygoje sutikti žmonės. Hanibalas jau 7 metai (atrodo) kaip pabėgęs, gyvena Europoje ir elgiasi gana tyliai.

Pagrindinis skirtumas tarp šios ir ankstesnių dviejų dalių, kad tai nebėra tipinis detektyvas. Anose knygose siautėjo žudikai, reikėjo juos pagauti, o Hanibalas buvo tik tyrimo dalis. Šioje istorijoje jau nebėra kito nusikaltimo. Viskas sukasi tik aplink Lekterį. Pirmoji jo auka, kuri išliko gyva, paskyręs premiją už daktaro sugavimą. Jis papirkinėja politikus, išnaudoja agentus ir visaip kitaip siekia tikslų. Tad visoje knygoje ir vaikysis.

Kas man nepatiko? Kažkokie keisti autoriaus lyriniai intarpai. Kaip antai kažkokie pokalbiai su nematomu stebėtoju, pritempti istoriniai intarpai. Viskas atrodė gerokai lyg iš kitos operos ir nereikalinga, itin skyrėsi nuo pirmų dalių. Pabaiga irgi visiškai ne mano skonio. Sakytum išprotėjo visi :). Tai taip galvoju, kad nuo ketvirtosios kol kas ir susilaikysiu.


Tiek sausio knygų! Visada mielai laukiu rekomendacijų, kaip matote jos kartais padeda “pramušti” neskaitymo dienas. Žinoma, man įdomu ir ką jūs skaitėte šį mėnesį. Taip pat parašykite ar apskritai patinka šie mėnesiniai mano įrašai! Mano parduodamos knygos: www.sena.lt/vartotojas/mejike

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais. Užsiprenumeruokite mėnesinį naujienlaiškį! Trys prenumeratoriai kiekvieną mėnesį gaus po atvirlaiškį su linkėjimais!

18Comments

Add yours
  1. 1
    Nergyvenimo

    ha ha, kaip tik vakar galvojau, kad reikia apie plaukų pudingą Salomėjai papasakoti 😀
    Iš tiesų negaliu atsidžiaugti ir labai rekomenduoju – skaniai kvepia, minkština, formuoja garbanas ir labai skalsus.
    Ir ačiū už apžvalgą!

  2. 2
    Salomėja

    Good! Įsidėsiu į krepšelį ir kada nors spontaniškai paspausiu “pirkti” 😉

  3. 3
    Alma

    Apžvalgos apie knygas man labai patinka, tik pasiūlyti vargiai galėčiau, retai kokia mano skaitoma knyga nebūna Tavo Šiukšlynėlyje. Šepetys antra knyga ir man patiko labiau, o Hanibalas prieš tūkstantmetį skaitytas, net pamiršau siužeto vingius.

  4. 4
    Salomėja

    Žinai, priminei man vieną atvejį kai rašo pasipiktinusi draugė ir sako, kad šiukšlynėlio paieška neveikia. Nueinu, pažiūriu, na lyg ir veikia. Tai ji man sako, kad va ieškojau tavo atsiliepimo apie X knygą ir nerado :). Taigi aš jos neskaičiau, sakau :). Tai nepatikėjo, kad taip gali būt.

  5. 5
    MM

    Šį mėnesį skaičiau U. Radzevičiūtės knygas: “180”, “Baden badeno nebus”, “Frankburgas”, “Kraujas mėlynas” (vis dėlto labiausiai įsiminusi ir patikusi iš visų paliko jau anksčiau perskaityta “Žuvys ir drakonai”) , taip pat “draugavau” su R. D. Wingfield personažu detektyvu Frostu (4 istorijos), o sausiui baigiantis pradėjau skaityti “Nusikaltimas ir bausmė”.

  6. 7
    Alma

    Na sunku patikėti, kai iš ties daug skaitai 😀 Paskutinė “nesuveikusi paieškoje” buvo Hannah Kent Paskutinės apeigos, bet tikriausiai jau kažkur užkliuvo ir Tau. Stilius rašymo keistas, bet kažkuo labai užkabino, širdį suspaudė 😀 Nors bendrai visai ne mano skonio, niekad pati nebūčiau pirkusi iš aprašymo.

  7. 8
    Vasarė

    O, na, smagu, kad pramušiau neskaitadienius ir, kaip suprantu, Lekteris iš esmės patiko. :)) Dėl “Hanibalo” dalies tai tikrai įsivaizduoju, kad galėjo nepatikti, nes savotiška. Bet aš perkrimtus tiek daug romanų, kad kažkaip dažnai nuspėju siužetus, tai jau avinėlių tylėjime jaučiau, kas bus… ir kažkaip gyvenau su ta mintim ir susigyvenau, kol ji išsipildė, o kai išsipildė, visai ramiai pagalvojau, kad visai faina ir taip ir turėjo būti. 😀 😀 Bet tikrai ne tradiciška, sutinku. O 4 dalis girdėjau, kad nekažką, bet sakiau gal vis tiek kada reikės pakabinti… Pati perskaičiau Makso Frajaus dar vieną dalį, “Homo Sapiens. Trumpa žmonijos istorija” (buvo bestseleris pernai), knygą apie paslaptingą medžių gyvenimą, abi Vėjk nublokštų dalis ir dabar skaitau kitos autorės parašytą šių romanų tęsinį “Skarletė”. 🙂

  8. 9
    Salomėja

    Na, prie pačios pabaigos aš nesikabinėčiau. Let it be :). Bet man apskritai knygos stilius nelabai patiko. Visi pažvelgimai iš šalies, nukrypimai ir tai, kad nebebuvo normalios intrigos. Ketvirtą dalį manau perskaitysiu, bet ne dabar.
    Dėl scenarijų nuspėjimo, tai aš visose knygose matau 3-4 siužetus. Detektyvuose, meilės romanuose, visokiose istorinėse dramose apie karą ir pan.
    Kaip tas medžių gyvenimas? Visur dabar matau :). Ir kaip suprantu “Vėjų nublokšti” patiko? Knyga daug įtakos padariusi mano auklėjime, nes mano mamai labai patiko veikėja. O “pagalvojimas apie tai rytoj” ne vieną problemą išsprendė :).

  9. 10
    Irma Sincera

    Ech o aš mėnesį pradėjau su 4 knygom perskaitytom gal per pirmą savaitę, o paskui, kad užstrigau su Isabel Allende Dvasių namais, taip ir kankinuosi jau antrą savaitę, bet esu bjauri ir negaliu numesti knygos nepabaigus… Dar prisižadėjau lįsti iš savo mėgstamų temų zonos, tai va ir apie meilę paskaičiau, ir poezijos ir net perklausiau pirmą kartą audio knygą savo gyvenime. Metų pradžią užskaitau!

  10. 11
    Salomėja

    Vat aš ir galvojau, ar patiks tau Allende ir truputį abejojau :). O kame čia bjaurumas pabaikt ką pradėjus? Čia atkaklumas, aš tai nesikankinu, nes tada galvoju, kad atimu iš savęs malonumą, o laiko jiems ir taip nedaug.

  11. 12
    Vasarė

    Medžių gyvenimas man patiko! Šiaip pirkau tėčiui dovanų, kadangi mėgsta gamtą, bet prie to paties ir pati perskaičiau, kaip kitaip. 🙂 Knyga labai paprastai parašyta, kita vertus, gal ir nėra ten ko plačiajai visuomenei aiškinti biologijos terminų – porą kartų buvo bandyta, tai skaičiau kelis kartus kol supratau. 😀 O įdomių faktų tikrai buvo ir dabar vis tiek nori nenori šiek tiek kitaip žiūriu į augaliją. Gal 12eur ir brangoka už šią knygą, bet jei kada pasitaikys proga, tai vis vien siūlau perskaityti.
    Dėl vėjo nublokštų – įdomu, kaip auklėjimas pagal šią knygą turėjo atrodyti. 🙂 Pati knyga man patiko. Perskaičiau tuos sudėjus 1300 puslapių per 3 dienas, tai manau šį tą sako. 😀 Tik va siužetinė nuojauta mane šįkart apgavo. Iki paskutinių dešimties puslapių atrodė, kad viskas bus gerai, o tada – še tau kad nori. Nors ir paliko autorė viltį gale, tai aš visokių minčių dėl to turiu ir man iš tikro pikta dėl pabaigos. Bet daugiausiai dėl to, kad tikrai iki širdies gelmių esu romantikė ir nors didžioji dalis didžių knygų baigiasi nelaimingai, vadinasi, graži pabaiga tikrai nėra geros knygos kriterijus, man vis tiek nu taip NORISI… Jaučiuosi beveik asmeniškai įžeista, kai istorijos baigiasi nelaimingai. 😀 Tai po vėjo nublokštų porą dienų dar kažkaip liūdna buvo, atrodo, sunku krūtinėj. Bet visgi knyga tikrai be proto gerai parašyta, nuostabūs veikėjų paveikslai, išpildytas fono paveikslas ir t. t. ir t. t. Nėra ko daugiau ir pasakyti, tik paprastai pridurti, kad puiki knyga.

  12. 13
    Salomėja

    Vasare, na sunku nupasakoti apie tą auklėjimą, bet Skarletė labai dažnai būdavo minima 🙂 Ypač mano paverkimo dėl bernų metu ir pan. Turėjau mokytis iš jos naglumo ir mokėjimo siekti savo. O tai jau baigei “Skarlet”? Aš pamenu, kad paauglystėje, kaip knyga ir kaip serialas, ji man labiau patiko, dabar tai nežinau kaip būtų.

  13. 14
    Vasarė

    O tai gal ir nieko auklėjimas – kai pagalvoji, nors čia ne Vėjo nublokštų įtaka, bet ir aš panašiai auklėjama buvau. Ir visai džiaugiuosi. 😀 Dėl Skarletės – kol kas tik įpusėjau. Vis dar neturiu galutinės nuomonės, pagalvosiu rytoj ar poryt (kai baigsiu skaityti). 🙂 🙂 Tik faktas, kad vertimas žiauriai prastas, tai va po pusės knygos neapsikenčiau, parsisiunčiau angliškai. Net baisu kartais darosi, kaip visai padorią knygą gali suknisti niekinis vertimas…
    Ai dar prisiminiau, ką norėjau pakomentuoti – dėl Tunelių. Kažkoks absurdas man vis išeidavo su ta serija. Prisimenu, buvo bibliotekoje atsiradusios pirmos dvi knygos, tai su malonumu perskaičiau. Po to kitų dviejų dalių laukti teko bene porą ar daugiau metų – per tiek laiko pamiršau, kas pirmosiose dėjosi. Na, tiek tos, perskaičiau iš naujo abi. Bet po to penktos (ir šeštos?) teko vėl laukti keletą metų, ir vėl viską pamiršau. 😀 Žodžiu, užsiknisau, nebeskaičiau trečią kartą nuo pradžių. Bet gal kada prisiruošiu, turiu maniją tęsiniams, vis tiek įdomu, kaip baigėsi…

  14. 15
    Salomėja

    Aš turiu bėdą, kad nors suprantu angliškai ir skaitau angliškas knygas kartais, ypač tęsinius, tačiau nėra mano supratimas visiškai nuostabus. Todėl net prastas vertimas kartais geriau, nei tai ką aš sau išsiverčiu sąmonėje :).
    Dėl Tunelių, tai aš skaičiau visas knygas iš eilės. Man atrodo, kad 5 elektronines ir 6 bibliotekoje radau. Kiekvieną kartą sakau sau, kad nebeskaitysiu daugiau knygų, kurios nebaigtos, neturi tęsinių ne tik išverstų, bet dar net neparašyti, bet vis pasimaunu ir skaitau 🙂

  15. 16
    Irma Sincera

    Va tame ir bjaurumas, o gal durnumas, kad gal reiktų numesti salin ir imtis kitos, kuri gal bus daug malonesnė ir nešvaistysiu laiko, bet čia tas pats kaip su atvirukais, kai tu sakydavai, kad juos gautus panaudoji ten užrašam, ar dar kažkam, o man girdint tai akis trūkčioja, nes saviškius net bjauriausius saugau :D:D Žodžiu pati prisigalvoju taisykliu ir tarnauju joms 😀
    Dėl Allende turėjau nemažai abejonių, bet įsigyjau nes labai gyrė ir turėjau kažkur dovnaų čekį išleisti. Nors Marquez’as irgi ne mano skonio, bet jį sugebėjau prisijaukinti labiau.

  16. 17
    Salomėja

    Irma, taip taip, nukarpau pašto ženklus ir atiduodu kitoms, nuo nefainų 🙂

  17. 18
    Virgilija

    Auklėjimas pagal Skarlet. Tereikia paskaityt, ką Motinėlė aiškindavo Skarlet, va ir dalis auklėjimo.

+ Leave a Comment