Aštuonios mano gegužės knygos: Lietuvos istorijos skauduliai, nusikaltimai, santuokų dramos, stiprios moterys

Su džiaugsmu sėdu rašyti šio įrašo! Jei mano blogą skaitote visai neseniai, o žinau, kad būna tokių žmonių, nes jie man parašo ir prisipažįsta, kad ką tik atrado, tai žinokite, kad kas mėnesį rašau apie savo perskaitytas knygas. Aš nebeskaitau labai daug, nes tiesą sakant laiką suvalgo internetai. Žinote, kaip būna, kad kas du puslapius norisi paskrolinti feisbuką ar pažiūrėti, gal kas pakomentavo… Praeitą mėnesį vos įveikiau 3 knygas, bet gegužė mus apdovanojo gerais orais! Ir jei kitu metu aš paskaitau tik valandėlę prieš miegą, tai dabar gi galima tą daryti lauke, parkuose, mieste, lauko kavinėse. Kadangi visi sekate mane instagrame, taip?, tai matėt ne kartą, kaip rodžiausi, ką skaitau, arba zyziau, kaip sunku išsirinkti. Nes man tikrai būna labai sunku nuspręsti ką skaityti. Net ir šiandien skelbiau kelias istorijas su knyga rankose, nes iš tiesų yra puiku skaityti visur ir betkur.

Visgi vienaip ar kitaip aš perskaičiau 8 knygas. Kelios iš jų visai balakaikos laikui pramušti, kitos gi gėdos nedaro :D. Ir mano aštuntukas yra štai toks:

Šį kartą tik trys knygos elektroninės. Dvi iš bibliotekos. Dvi gavau iš leidyklos. Vieną nusipirkau supratusi, kad į miestą išėjau be skaitinių.

Gita Viliūnė „Anos Lobis“. Jei atvirai, tai man patinka, kad mes turim savotišką lietuvišką Dan Brown’ą. Ok ok, Gita Viliūnė nėra jam lygi, ir net toje pačioje patalpoje nebuvo, bet vistiek smagu paskaityti kažką brauniško stiliaus  ir lietuviško. Ir dar tokio visai linksmo.

„Anos Lobis“ yra knyga apie jau pažįstamus veikėjus, juos sutikome „Karūnoje be Karaliaus“ ir „Vilniaus Madonoje“. Ta pati Algė, tas pats Žygis ir tie patys nei šiokie, nei tokie, bet linksmi nuotykiai beieškant lobių.

Šį kartą kompanija bando surasti pagrobtas merginas, o tai padaryti gali tik įminę seno lobio mįslę. Tai ir bėgioja po miestą tikrindami visokias versijas. Nieko įmantraus, bet smagu atpažinti vietas, pro kurias kas dieną vaikštome. Šiaip man labiausiai autorės knygoje kliūna ryšiai. Žiūrėk, būtinai gatvėje tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje kažką susitiks. Po to, vajė, kaip netikėta ir vėl atsitiktinai sutiktas žmogus, turės atsitiktinai reikalingus raktus, nuo atsitiktinai atrastos vietos ir t.t. Atrodo, kad gali sėdėti vietoje, o visi sprendimai į tave bumpsės kaip biliardo kamuoliai.

O šiaip, jei labai kažko gudraus nenorit, o ir Vilniaus istorijos interpretacijos truputį domina, tai visai rekomenduočiau.

Megan Miranda „Visos dingusios“. Tai yra labai neprasta istorija su detektyviniais prieskoniais. Prieš daugybę metų dingo mergina. Tyrėjai į visas puses tampė nedidelio miestelio jaunuolių kompaniją, bet taip nieko ir nesužinojo. Po tam tikro laiko į vietovę grįžta viena iš tos istorijos dalyvių ir čia vėl dingsta mergina. Nuo šios vietos istorija pradedama pasakoti atbuline eiga pradedant skaičiuoti nuo keturioliktos dienos po dingimo: šiandien, prieš dieną, prieš dvi dienas, prieš tris ir t.t. maždaug dvi savaites. Iš vienos pusės atrodo, kad o ką mes čia gero sužinosime, jei jau atskleista kas nutiko šiandien? Visgi diena po dienos iki pat pradžios, ne tik paaiškės kas nutiko antrai merginai, bet labai daug sužinosime ir apie seną istoriją bei mažo miestelio žmonių tarpusavio santykius. Ši dalis visada būna labai įdomi :).

Iš pradžių taip sukonstruotą knygą skaityti sekėsi sunkokai. Pamesdavau mintį, po skaitymo pertraukėlės pamiršdavau, kad rašoma apie dieną anksčiau. Tačiau nuo vidurio gerokai įsitraukiau ir tikrai vertinu labai teigiamai. Gal tai ne pirma taip parašyta istorija, bet dar tikrai neišsemta mintis.

Saulius Šaltenis „Žydų karalaitės dienoraštis“. Šios knygos perskaitymo istorija tokia, kad vieną saulėtą dieną mes ėjome per miestą ir apsižiūrėjome, kad nepasiėmėme kažko skaityti. O norisi, juk tokia graži diena, lauko kavinės taip ir vilioja. Užsukome į knygyną, prieš tai brangusis dar sarkastiškai pajuokavo, kad kažin ar pakankamai uždirba šiuolaikinėms knygoms. Ir čia aš bekilodama nukainuotas knygas irgi pasarkazminau, kad va, net dviejų eurų nekainuoja – imu! Tokia plona knygelė, kad jai perskaityti prireikė tik vieno puodelio kavos :).

Autorius pas mus garsus, visi žino jo temas ir ta, kuri gvildenama knygoje yra tokia skaudi, kad regis neturi teisės pasakyti kažką blogo apie kūrinį. Juk čia ir apie žydus, ir apie trėmimus į Sibirą, tardymus, partizanus, banditus, ir viskas tik 152 puslapėliuose. Yra knygų, kurioms daugiau ir nereikia, bet būtent čia man pritrūko gilumo. Atrodo, autorius vos prisilietė prie skaudžių temų ir jas paliko. Ar dėl to, kad patys viską iš istorijos žinom, ar dėl to, kad nežinojo, kurį pasirinktos istorijos galą plėtoti? Man trūko, kad bent vienas iš veikėjų išsiskirtų, dominuotų, būtų paliestas giliau, dabar plaukėm plaukėm, praplaukėm.

Su mielu noru būčiau skaičiusi tą patį 500-tuose puslapių :).

Michael Katz Krefeld „Gelmės“. Parašyti kažką apie serijas/tęsinius man visada yra sunkoka. Atrodo, kad gi jei jau skaitau ketvirtą knygą, reiškia man pakankamai patinka. Reiškia, kad esu pasižymėjusi autorių prie tų, kurių knygas ir toliau griebsiu. Ir jei pirmi detektyvai apie buvusį policininką Rauną man paliko tik vidutiniškai gerą įspūdį, tai kuo toliau, tuo labiau aš prie jo priprantu ir atsivertusi naują istoriją pajuntu pažįstamą jaukumą.

Detektyvinės linijos pas autorių gana žiaurios. Tai pamišęs sketantas, tai žudikas maniakas išradingai skerdžiantis moteris. Jautriems geriau neskaityti. Tačiau pats Raunas su savo keistais praeities vaiduokliais, storu šunėku, glaudžia rajono bendruomene, suteikia kažkokios atsvaros žiaurybėms.

Negalėčiau statyti knygų į vieną lentyną su Nesbo Hūlės istorija, bet kas ten žino, gal skaitydama dešimtą serijos detektyvą imčiau ir apsigalvočiau.

Delia Ephron „Sirakūzai“.  Vienas tų atveju, kai mane labiausiai patraukė viršelis. Aš daug kartų pro šią knygą praėjau, bet tą vienintelį – bibliotekoje – nesusilaikiau.

Istorija apie dvi sutuoktinių poras, kurie kartu išvyksta atostogauti į Italiją. Nelabai kas juos jungia, išskyrus tai, kad du žmonės iš skirtingų porų kadaise turėjo santykius.

Nors istorija mane kažkuo įtraukė, gal tuo santuokos netobulumu, fasadu ir užkulisiais, bet šiaip labai pritrūko gilumo. Kiekvienas skyrius pasakojamas vis kito asmens akimis. Porų santykiai yra labai sudėtingas darbas. Kartais nuo jo pavargstama, ypač kai trečias yra toks naujas, toks gaivus, toks viliojantis, bet galiausiai griūtis neatneša žadėto džiaugsmo ir, deja, paliečia daugiau nei du ar tris žmones.

Skaičiau knygą taip paviršutiniškai, per daug negalvodama, bet dabar vis kartais prisimenu ir galvoju, kad norisi pažiūrėti į kitų gyvenimus iš šalies. Greituose detektyvuose ar į tikėtiną pabaigą krypstančiuose meilės romanuose to nebūna.

Paula McLain “Ledi Afrika”. Aš nežinojau ko tikėtis iš šios knygos, nes aprašymas nebuvo labai intriguojantis, bet netikėtai patiko! Knyga pasakoja apie tikrą istorinę asmenybę – Beryl Markham. Kuo ji garsi? Tai pirmoji moteris viena perskridusi Atlanto vandenyną iš rytų į vakarus. Tą ji padarė 1936 metais. Supraskit, nebuvo patys parankiausi laikai moterims.

Knyga pasakoja apie Beryl vaikystę Kenijoje, jos ankstyvą nenusisekusią santuoką, bandymą pritapti su “vyriškais” pomėgiais (moteris siekė pripažinimo, kaip arklių išjodinėtoja ir tiesą sakant jo sulaukė, vėl gi tapdama pirmąja savo šalyje), prastus santykius su tėvais, meilės trikampį, skandalus…

Autorė pasirinko parašyti tik apie gyvenimo atkarpą iki garsiojo skrydžio, tad perskaičiusi knygą aš su smalsumu atsiverčiau ir Wiki, nes buvo labai įdomu sužinoti apie tokią ypatingą moterį daugiau. Deja, panašu, kad jos gyvenamas nebuvo labai nusisekęs, ji pati yra parašiusi prisiminimų knygą, kurią kada nors reiks susirasti.

Net jei nesidomite garsiomis moterimis, ši knyga yra įdomi dėl laikmečio ir ne visai tradicinės aplinkos (Kenijos, kurioje karaliavo britai).

Guillaume Musso “Dabarties Akimirka”. Šią knygą skelbiu mėnesio nesąmone. Iš esmės ji mane taip įtraukė, kad perskaičiau per kelias valandas. Parke ant suoliuko pradėjau, grįžusi namo pabaigiau. Tačiau pabaigoje likau labai nuvilta. Sakytum, gal kaip tik puiku, sukėlė emociją, valio! Tačiau iš tiesų man pasirodė, kad autorius nenorėjo jokios emocijos sukurti, o tiesiog nesugalvojo pabaigos. Na čia panašiai, kaip įdomiausioje vietoje, kad nors atsibustų ir sakytų – “kokį keistą sapną susapnavau”. Viskas! Tačiau ne visai taip, tad nemanykit, kad spoilinu, tik įspūdis toks.

O sudominusi dalis yra gal ir neišradinga, bet vistiek įtraukianti idėja. Vyras netyčia įėjęs į vieną kambarį pradingsta ir atsipeikėja po metų. Kol bando atsipeikėti praeina diena ir jis vėl dingsta. Ir vėl atsipeikėja po dar metų. Po truputį paaiškėja, kad pateko į kažkokią kilpą ir štai gyvena tik vieną dieną per metus. Sugeba net užmegzti santykius, o jo mylimoji gauna metus laukti kito pasimatymo. Visai intriguoja kuo čia baigsis, nes yra mestelėta užuominą į ne visai laimingą pabaigą po tam tikro metų skaičiaus. Tačiau kaip jau sakiau, pabaiga buvo visiškas meh.

Leïla Slimani “Žmogėdros sode”. Ši knyga apie dvigubą gyvenimą ir baimę nejausti jo skonio. Adelė mama, žmona, žurnalistė. Atrodo gyvenimas puikus, ko dar norėti. Tik vat ji truputį nesijaučia dėl visko rami. Trūksta gyvenimo skonio, todėl prieskonių Adelė ieško miegodama su atsitiktiniais vyrais. Su daug vyrų. Nesvarbu ar tai samdomi moterų linksmintojai, ar sutuoktinio draugas, ar vyriausias redaktorius, ar geriausios draugės meilė. Skaitant atrodo, kad veikėją apėmusi beprotybė, ji nepasisotina vėl ir vėl. Natūraliai kyla gailestis sutuoktiniui.

Tačiau antroje dalyje situacija tampa sunkiai valdoma ir čia atsiskleidžia ne pati gražiausia ir vyro pusė. Knyga gana nedidelės apimties, tačiau labai koncentruota. Bum ir išspjauna į tave kažkokią negatyvo dozę. Aš vis dar nesu apsisprendusi ar istorija mane įtikino ir ar man patiko.

Štai tiek šį mėnesį!

Ankstesni įrašai apie perskaitytas knygas:

Kaip visada įdomu sužinoti ką skaitėte jūs!


Kai jūs tylit, man atrodo, kad neskaitot. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

Previous Post Next Post

6 Comments

  • Reply tikrai taip

    O tu pripratai skaityti, kai aplink “verda gyvenimas” ar tai tau niekada nebuvo trukdis? Man skaitymui reikia visiškos tylos, todėl visi parkai, o juoba kavinės atkrenta, vadinas laiko knygoms lieka labai mažai 🙂

    2018-06-02 at 21:44
    • Reply Salomėja

      Aš mėgstu spoksot į žmones, veiksmą, klausyt svetimų pokalbių, nuolat tikrint internetą, bet iš esmės visa tai daro įtaką tik skaitymo greičiui. Į turinį įsitraukti nėra problemos. Paauglystėje skaitydavau su šeima žiūrėdama televizorių. No probs sekti abu veiksmus 🙂

      2018-06-02 at 21:48
  • Reply Aldėja

    Anksčiau ir aš skaičiau daug, bet dabar per mokslus, blogeriškus reikalus ir internetą laiko visai nebeturiu… ir nebeatrandų tokių “VAU!!!” knygų 🙁 gal galėtum sudaryti geriausių detektyvinių knygų sąrašą? Kaip tik kitą savaitę į biblioteką važiuosiu, būtų proga pasiimti kažką gero. Nes tavo aprašymai visada sudomina

    2018-06-02 at 21:53
    • Reply Salomėja

      Tikrai negaliu sudaryti sąrašo kitam žmogui, gerai nežinodama ką jis mėgsta. Nes detektyvai irgi būna nuo Agatos iki modernių. Pabandyk Jo Nesbo, tik pasižiūrėk knygų eiliškumą :). Taip pat Geritssen (irgi eiliškumas svarbus).

      2018-06-02 at 21:56
  • Reply Kristina

    Aš kol kas esu perskaičiusi tik vieną Gitos knygą. “Magdalė. Smuklės merga”. Tai kažkaip nebuvo įdomu, perskaičiau ir galvojau, kad kaip kokia pasaka. Paugliams gal tinka. Nepatinka man kai taip vis kažkaip sekasi pagrindiniam veikėjui, nors nutinka ir nemalonių dalykų. Turiu dar “Vilniaus Madoną” ir nežinau kada ryšiuosi ją skaityti. 😀
    Prieš savaitę su baisiu nekantrumu perskaičiau “Paskutines apeigas”. Be galo įdomi ir įtraukianti. Bent jau man. O šiuo metu skaitau “Bičių istoriją”. Tai kol kas įdomiausia ta ateities linija. 🙂

    2018-06-04 at 19:53
    • Reply Salomėja

      Magdalės nesu skaičiusi! Bet taip, daugelis tokių romanų primena pasakas 🙂

      2018-06-06 at 21:20

    Leave a Reply

    You may also like