Apžvalga: “L’oreal Paris” lūpų dažai “Color Riche Ultra Matte”

Šiandien niekaip negaliu pradėti įrašo. Iš pradžių valandą kuitėsi interneto meistrai. Po to užpuolė laiškai. Tada skambutis į duris ir laiškininkė su siuntomis. O jau tuoj pietūs. Na, bet kita vertus, nieko čia tokio svarbaus gi ir nepasakosiu. Apskritai man šiuo metu yra blogo depresija, kuomet aš nesu tikra, kam jis reikalingas, nes per 9 metus niekur nenuėjo ir iš esmės yra lygiai toks pats, kaip tada, kai pradėjau, nors paprastai toks įdirbis, visame pasaulyje, jau atneša tiek žinomą vardą, skaitytojų gausą, tiek pinigus. Ai, bet pasidažau lūpas ir nuotaika geresnė. Va kas pasikeitė – pradėjau naudoti lūpdažius. Prieš 9 metus neturėjau nė vieno. Ir apskritai nekenčiau to jausmo, kai kažkas yra ant lūpų. Po to prisijaukinau, nes pradėjau rečiau dažyti akis, o kažkokio akcento tai norisi. Visgi, kaip jau žinote, esu šimtaprocentinė nude karalienė. Kitokių spalvų pas mane nėra. Na ir va, Kalėdų laikotarpiu, pas mane atkeliavo siuntinys su kompanijos sveikinimu, kuriame radau du neutralios spalvos lūpų dažus. O man, šiaip jau, tikrai patinka “L’oreal Color Richie”. Tiek reguliarios serijos, tiek visokie kitokie. 

Mano rankose dvi spalvos. Pirmoji – “No Judgmen”

Pažiūrėjus į dažą, jis neatrodo, kad bus toks tamsus, kaip ant spalvos lipduko. Bet iš tiesų yra prie intensyvesnių atspalvių. 

Kas dienai man ši spalva jau kiek tamsoka, bet maloniai dėvisi, gražiai nusitrina, tad kartais išsitraukiu. 

Kitas atspalvis neutralesnis – “No Diktat”

Tokius paprastai labiausiai ir mėgstu.

Dažai kreminiai ir dengiasi labai maloniai. Iš ties, kaip ir dauguma “Color Richie”.

Nesakyčiau, kad jie ultra matte, gal tiesiog matiniai ir tiek. Laikosi tik iki valgymo, bet aš ir nesu rodiklis, man viskas apsitrina. O šiaip nekelia diskomforto jausmo, tad vertinu teigiamai. Kažkaip tikrai nėra labai prie ko kibti. Tiesa, kvapas, tai tas tipinis, turbūt žinot – senovinių lūpdažių. Su juo tikrai reikia susidraugauti. Seniau jo labai baidžiausi. Bet irgi, kažkaip praeina kiek laiko ir visai nieko. 


Naudinga: Ieškokite “L’oreal” stenduose, ar pvz., pigu.lt. Kaina – apie 10 EUR. 

Visi “L’oreal” atsiliepimai

 

Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

#reklama (PR produktas)

Previous Post Next Post

8 Comments

  • Reply Anonymous

    Nenusimink, mes rasom bloga jau 5 metus, bet mums niekas net lupdazio neatsiuncia, tad ka jau kalbeti apie uzdarbi 😀 Bet is kitos puses, dziaugiuosi savo blogu, nes jis turi skaitytoju, nera kazkoks vien tik reklaminis, o ir rasom del to, kad mums patinka rasyti, net jei ir apsilanko iki 100 skaitytoju, mes dziaugiames kiekvienu is ju 😉 O jei kas komentara paraso, tai isvis mums svente 😉 Kalbu apie divublogas.blogspot.com 🙂 Be to pastebejau, kad tos reklamos visiems jau priklios palike ir tie blogai, kurie nieko neuzdirba yra daug vertingesni, negu tie, kur viskas nupirkta 🙂

    2020-01-17 at 13:49
    • Reply Salomėja

      Man irgi patinka rašyti. Bet matau, kad pasirinkta niša ne ta :). Per devynis metus bet koks blogas, nesvarbu, ar tai kulinarinis, ar kelionių, ar mamų, ar grožio, kažką pasiekia 🙂 iš to kažkas išvirsta: darbas, knyga, laida, projektas, bendradarbiavimas. Kol aš visus šeriu asmeniškumais ir netampu more pro – stoviu vietoje. Bet kitaip būtų neįdomu. Tai va, ant vienos svarstyklių pusės “vietoje, bet įdomu” ant kitos gi nežinau kas 🙂

      2020-01-17 at 14:38
  • Reply Asta

    Oho, kaip pesimistiškai pradėjai įrašą… Kažkiek tave suprantu: nors atrodo, kad rašai blogą savo malonumui, bet kažkokį slaptą lūkestį turi (visi mes turim tokių nesuvoktų lūkesčių). Tuo labiau, kad jau 9 metus rašai (laaaaabai ilgai).
    O aš šiandien prisiruošiau tavęs paklausti to, apie ką ilgai galvojau: kas tave motyvuoja naudoti dekoratyvinę kosmetiką? Esu supratusi, kad dirbi iš namų, su klientais dažniausiai bendrauji virtualiai. Kur randi jėgų būdama namie užsitepti kreminę pudrą, pasidažyti lūpas, blakstienas???? Aš pati labai minimaliai naudoju kosmetiką, bet ją naudoju, tik kai einu į darbą (ir tai tik kartais). Bet niekada nepasidažau būdama namie. Kaip tau tai pavyksta? Ar aš klystu, manydama, kad dirbi tik iš namų?

    2020-01-17 at 14:50
    • Reply Salomėja

      Asta, šiaip galvoju, kad stabtelėjimas ir apsižiūrėjimas nėra pesimizmas. Gal tiesiog gilesnis žvilgsnis. Tie lūkesčiai matyt yra paprasti: būti įdomiu ir reikalingu. O kaip toks dalykas pamatuojamas? Po 9 metų suvoki, kad nuo pirmos rašymo dienos ne tiek ir pasikeitė. Netapau žmogumi, kurio nuomonė kažkam labai įdomi, pvz., žurnaliuke neatsiras Salomėjos nuotraukytė ir trumpas tekstukas apie penkis rekomenduojamus produktus vasaros atostogoms. 😀 😀 😀 Neišleidau knygos. Nesukūriau su blogo vardu susijusio prekinio ženklo. Net į tuos pačius renginukus kvietimus gaunu tada, kai nesusirenka žmonių ir kažkas atsisako/negali, kiti tuo tarpu už dalyvavimą gauna atlygį :). Ar man dėl to liūdna? Nebaisiai taip jau labai, bėda ta, kad gal paleisti aš nemoku, o ir nesugalvoju, kokį pokytį įnešti, kad dar ateinantys 9 metai būtų visiems įdomesni. Ar ruošiuosi baigti blogerės karjerą? Nemanau, visgi, rašau vienokį ar kitokį blogą trečdalį savo gyvenimo. Tai apie ką čia? Apie dar didesnius pokyčius. Vis dažniau svarstau su asmeninėmis mintimis grįžti į asmeninį blogą, kurį skaito tik draugai ir žmonės, kuriems įdomi aš pati.
      O atsakant į klausimą, tai taip taip, dirbu tik iš namų. Bet retą dieną aš iš jų neišeinu. Beveik kas dieną pietų metu keliauju į paštą. Ir šiaip būna visokių reikalų. Dėl dažymosi, tai mane motyvuoja paprasčiausias atrodymas gražiau. Sau, nes kitiems tai yra dzin. Esu žmogus, kuris dėl savo išvaizdos mokykloje patyrė patyčias, o ir visą gyvenimą ėjo su tam tikra diskriminacija dėl to (universitete ir kt. pasijausdavo tikrai, galų gale manau, jei būčiau daili čikita, tai blogint sektųsi geriau, ir nekiltų minčių, kaip čia per šitiek metų nesugebu 2 tūkstančių sekėjų IG surinkt, užtektų gi tik gražių selfiukų).
      Tad paprastas veido spalvos sulyginimas ir bakstienų pasiryškinimas man suteikia šiokio tokio pasitikėjimo. Ir net būdama namie viena aš kartais minimaliai pasidažau, nes pati sau atrodau dailesnė, kai uždažyti žili antakiai :). Kita vertus, makiažo nesureikšminu ir ramiausiai sau išeinu į miestą be jo, jei tingiu, skubu, esu tokios emocinės būklės, kad dzin ta išvaizda :). Ir dar, aš kažkaip nelabai daug laiko tam makiažui skiriu. Vos keli žingsniai jį tesudaro, tai net laiko negaila.

      2020-01-17 at 15:41
  • Reply DaliaM

    Negalima lyginti viso pasaulio su Lietuva, kuri yra maža, ir ekonomiškai besivystanti, tad ir kompanijos, ypač smulkios, pinigais nesišvaistys. Bent jau aš nežinau itin žinomo kosmetikos blogerio Lietuvoje su išskirtiniais skaičiais, bet gal tiesiog žinių trūkumas
    Tokie jausmai gali atsirasti bet kurį darbą dirbant – kodėl esi vis dar eilinis darbuotojas, o ne kokios firmos generalinis direktorius, arba kodėl atlyginimas tik keliais šimtais didesnis nei buvo prieš 9 metus… kuklumas, švarūs metodai, agresyvumo nebuvimas, menkavertiškumas, drąsos trūkumas, ryšių nesukūrimas? Čia bendrai, pamąstymui, nes ne visi tampa direktoriais, ir ne visi direktoriai yra patys protingiausi ir daugiausiai žinantys
    Kalbant apie blogus, galėčiau tik spėlioti, kad didesnius skaičius renka blogeriai orientuoti į jaunesnę auditoriją, ir tie, kurie aptarinėja naujausius, ir ypač trendinius produktus? Ar pritartumėte? Dar galvočiau, kad paskutiniu metu persimesta labiau į vlogus, ar bent jau insta?

    2020-01-17 at 19:06
    • Reply Salomėja

      Palyginimas su darbuotojais labai geras. Dar vienas įrodymas, kad esu užsitampiusi su tuo blogu. Nes kai mano labai mėgiamame darbe 2.5 metų išbuvau iš esmės toje pačioje vietoje su ta pačia alga – tiesiog išėjau. Iš esmės į niekur, nes netenkino situacija tiesiog niekur nevedanti. O va čia vis tampausi 😀 Kita vertus apie kažkokius skaičius sunku kalbėti, nes retas blogeris juos rodo. Niekas gi nežino, kiek mano blogą šiandien žmonių skaitė 🙂

      2020-01-17 at 19:18
  • Reply Jurga

    Visada galvoju, kad blogas yra labiau kaip hobi, bet ne pajamų šaltinis. Keista, kad vis pasiskundžiate, kad trūksta įvertinimo iš įmonių. Juk ne visi gimę būti Tati. Reikia mokėti save parduoti, pastoviai dirbti, be to ir Lt nelabai yra perkančiųjų. Blogai man daug labiau patinka nei vlogai ar persikelimas į istagram. Bet daugeliui instagramas kaip prieš 10 metų “Žmonių” žurnalas visi nori, visiems reikia.
    Visada maniau, kad įdėdamas savo širdį, energiją, savo pozityvumą gali pasiekti pilnatvę ir ta pilnatvė nebūtinai skaičiai ar dar vienas PR siuntinys, kuris nei tavo veido odos tipui nei ką. Gyvenime reikia mokėti džiaugtis.
    Blogas- skaitomas, žmonės domisi ir nesvarbu ar tai 10 žmonių ar 1000. Kažkas skiria savo laiką būtent praleisti čia. Tad keliam nosį aukštyn ir pirmyn 😉

    2020-01-17 at 23:05
    • Reply Salomėja

      Ar blogas yra hobis, priklauso nuo blogo. Mano hobis yra rašyti blogus, bet vieni jų gali būt grynas pomėgis, kiti kažką išauginti. Aš, pvz, turiu dar vieną hobį – postcrossingą. Iš to pomėgio išaugo visai nebloga atvirukų parduotuvė, iš kurios atvirlaiškiai pasklido į visus žemynus. Tad ir tinklaraštis lygiai taip pat turėtų kažkur vesti. Aš nesakau, kad jis blogas ar miręs, tik sakau, kad metai bėga, o stovi vietoje ir yra toks pat kaip pradėjus. O įmonių pripažinimas tėra viena dedamoji, kurią lengva naudoti pavyzdžiuose, bet ne to man norisi. Ne 50 eur už tai, kad papasakosiu apie tušą, o smagių projektų, draugysčių ir judesio. Rašyti apie kremukus jau gal kiek pabodo :). Bet dėl to, kad nesu pardavėja, tikrai sutinku 🙂

      2020-01-17 at 23:49

    Leave a Reply

    You may also like