Apie gyvenimą, santykius, kosmetiką, darbus, pomėgius. Vasaris 2020

Estimated read time 12 min read

Ilgasis mano įrašas apie gyvenimą aną mėnesį buvo sutiktas labai palankiai. Aš kažkaip galvojau, kad žmonės užeis, pamatys kiek teksto, nusikeiks ir uždarys langą. Bet gi ne, užsukot ir sakėt, kad perskaitėt! Ačiū ačiū! Jei ir šį įveiksit ir net bus įdomu, tai, prašau, pasisakyti komentaruose. Šokam prie vasario. Tekstas bus ilgas, paveiksliukų mažai, nors įkelsiu tokių keistesnių. Kaip jau aną kartą sakiau – duoklė mėgstantiems skaityti ir šiaip nėra blogai nubaidyti tuos, kuriems visai čia ir neįdomu. Atsitiktinai užsukusiems sakau, kad šis įrašas nėra informatyvus ir naudingas, labai asmeninis ir patrauklus tik artimiesiems, seniems skaitytojams, draugams. Jei įdomu mane pažinti – pirmyn. Jei galvojat, kad kam čia ta boba rūpi, tai užsukit kitą kartą, gal kai apie knygas kalbėsiu. Tai va. Apie vasarį. 

Gimtadienis

Vasarį buvo mano vyro gimtadienis. Hey! Sveikinu ir myliu. Kadangi jubiliejinis, tai mačiau, kad šiek tiek kankino mūsų visų gera draugutė savipisa. Bet ji paprastai baigiasi kitą dieną po gimtadienio, nes supranti gi žmogus, kad nenumirei, niekas nepasikeitė, net veidrodyje atrodai dar taip pat kaip vakar. Ir pasiekimų daug, ir džiaugtis yra kuo. Aš vertinu, kad esu truputį jaunesnė, tai pažiūriu, kad nieko ten baisaus nenutinka, kai persisuka skaičius ir ne taip baisu :). Nors nemeluosiu, tas niūrumas prieš gimšę būdingas ir man. Aš juk šiaip mėgėja patarkuot save. Gimtadienį paminėjom Druskininkuose. Visada kyla klausimas, ką ten veikti, tačiau nuvažiuojam ir būna smagu tiesiog pasivaikščioti, kavos išgert.

Metinės

Prieš metus nuo gripo mirė mano tėtis. Vieną dieną dar pats vairavo į darbą, po jo – pas gydytoją, o kitą – koma. Todėl, kai kažkas sako, ai mirtingumas tik keli procentai, aš netikiu sėkmės loterija. Ir dabar negalvoju, kad jei korona išplis, tai būtinai apeis mane. 

Tai va. Buvo metinės. Ir žinau, kad bus čia įsižeidusių, bet sunkiai aš suvokiu tą mirties kultą. Štai žmonės per savo jubiliejinį gimtadienį neužsisako kavinės ir neina pasisėdėti su visais artimaisiais, bet švęst mirtį jau viskas normaliai. Kiekvieną kartą prisimenu, kad reikia vertinti gyvenimą ir žmones, kurie jame yra. Šiandien jie čia, ryt jau gali nebūti, o parymojimas prie keptos vištos neprikels. Kita vertus, tam tikra simbolinė proga susirinkti ir kažką prisiminti nėra blogai. Tikrai. To irgi reikia. Aš čia labiau apeliuoju į tai, kad tą darome tik liūdnais atvejais ir gerokai rečiau leidžiame sau džiaugtis bet kokia kita proga. Kmon, juk net per šventes visi bamba, kad valentinkė – nesąmonė, moterų diena – nesąmonė, Kalėdos –komercija, Joninės – pjankė, va tik Vėlinės normali šventė :). Pagavot mintį?

Apie darbus

Esu patenkinta, kad mano gyvenime atsirado papildomas darbas. Aš nelabai noriu detalizuoti kur, kam ir koks, bet jei taip abstrakčiai, tai rašau tekstus ir turinys neretai susijęs su knygomis, todėl perskaitau labai daug visokių įdomybių apie autorius. Vakare vis pasakoju Gedui. Klausyk, ar žinai, kad toks bičas sugalvojo perskaityti visą enciklopediją Britanika ir tada parašė knygą, o kitą kartą visus metus gyveno laikydamasis Biblijos taisyklių? O žinai, kas yra Vilniaus Gaonas? O žinai, kad ta autorė visus nustebino, nes į bukerio sąrašus niekas netraukia kriminalinių romanų? O žinai, kad tas autorius padarė įtaką judėjimui dėl gyvūnų teisių? Vasarį parašiau 88 tekstus. Tad tikrai yra ką veikti. Beje, dėl šio darbo užregistravau dar vieną individualią veiklą. Tai vajėj, rimta verslininkė, gi du IV ir dar direktorė, ak ak! 🙂

Kitos veiklos irgi kažkaip juda. Su atvirukais viskas ok, jei galima taip sakyti apie nišinį versliuką. Niekada nesukraus ne tik, kad milijonų, bet ir tūkstančių, tačiau neatsistebiu, kaip jie per 8 metus neprarado aktualumo tame mažame pasaulėlyje. Timpos? Na, į parduotuvę įkėliau daugiau nei pardaviau, tai faktas. Bet iki to mano minimo lemtingo šimto vienetų dar toloka. Šiandien dar tik 58, tad pabaiga per ateinantį mėnesį nešviečia (mano planas yra 1 per savaitę ir + tiek kiek nuperka) :). 

Apie santykius

Mano santykiai šiandien yra darnūs. Kaip ten mėgstama sakyti? Ten pat, su tuo pačiu. Yra buvę visokių krizių. Kai jos vyksta, kalbėti nesinori. Kai praeina, kodėl gi ne? Viena iš dramų nutiko jau beveik prieš porą metų. Po to, kai mano vyras kolegų išvykoje pavežė motociklu vieną merginą, man, dėl tam tikrų požymių, ėmė atrodyti, kad jai patiktų vietą užimti ne tik ant keleivio sėdynės. Jei žmonės santykius kurtų ant popieriuko susirašę pliusus bei minusus, tai aš niekada neturėčiau jokio konkurencinio pranašumo. Grožiu pakonkuruot negaliu. Būti gražia, aišku, ne pliusas, nes mano vyro vien puikia išvaizda nepaimsi, buvo jau bandžiusių, lyg šiol žvengiam iš vienos tokios blondinės mėlynakės “pas mane dingo elektra, gal gali atvažiuoti?” Jam patinka protingos, pvz., visai kaip aš :). Bėda ta, kad konkuruoti būtų tekę ir su gražia, ir labai protinga, daug keliaujančia, sportiška, jaunesne, apsiskaičiusia, turinčia gerą humoro jausmą ir dar n pliusų. Mano vyrui gal visai ir smagokokai pasirodė viskas, nes kiekvienas žmogus džiaugiasi kito patrauklaus žmogaus dėmesiu ir tuo, kad dar rūpi žmonai. 😀 Bliam, aš irgi džiaugčiausi. Santykius mes išsiaiškinome nelaukę kol tai, kas šiek tiek juokinga gi virs į kažką rimto. Sakyčiau, kad mūsų tarpusavio ryšys net sustiprėjo, nes tada, prieš porą metų, po 9 metų kartu, ko gero, buvome užsiliuliavę rutinoje ir kiek išsikvėpę. Tad visos tos gyvenimo dramos įnešė jauduliuko ir pašalino bet kokį nuobodulį. Priminė, kad savaime suprantamų dalykų nėra. Dabar jau išsisakyta, išsibendrauta ir puiku. Taigi galvoju, vistiek yra kažkokia chemija tarp žmonių, vertybės, bendra patirtis, noras, ir ryšys, kurie laiko kartu. Ir ta banaliausia meilė, galų gale. Ne tik pliusai ir minusai ant popieriaus. Ir dar iš knygų išmokta tiesa – visada reikia kalbėtis, kalbėtis ir kalbėtis, net jei nesinori ir nemalonu, bet minčių žmonės neskaito. Beje, prašyčiau būtent šios pastraipos nekomentuoti, jei kažkas prašymą ignoruos – komentarus ištrinsiu. Jei norit ką nors pasakyti šia tema, galit parašyti asmeninę žinutę bet kurias kanalais, kontaktų gi neslepiu. :).

Knygų mugė

Knygų mugė yra mano laukiamiausias metų renginys. Ir keista aš čia tokia. Į renginius neinu, nes apskritai nesu mėgėja stebėti diskusijas. Žmonių masės nemėgstu. Turgų nemėgstu. Knygų daug neperku. Bet vistiek noriu ir laukiu. Na ir laiminga, kad buvau. Pasisukiojom tarp lentynų, pardavėjų, pakilojom vieną kitą leidinį, pasisveikinom su rašytoju (keistas jausmas, kai rašytojas tau dėkoja už atsiliepimą, o tu jam dėkoji už knygą ir būta tas “ne ne, tai jums čia ačiū”, prisipirkom skaitinių ir visada lieka geras jausmas. Visai nesvarbu, kad visi stumdosi, greitai pavargstu, o knygos internete kainuoja pigiau. Na ir kas? Matyt magijos tame yra.

Kursai

Jau praeitą mėnesį sakiau, kad pradėjau eiti į anglų kalbos kursus. Ir štai, prašau, jau mėnuo su gabaliuku iš tų keturių ir prabėgo. Kaip įspūdžiai? Vis dar jaudinuosi prieš kiekvieną paskaitą. Kodėl? Net nenumanau. Matyt mano prigimtis tokia, kaip mūsų katino, kuris galvoja, kad visi jį nori nužudyti. Prieš pirmą testą net užmigti sunku buvo. Bet šiaip tie kursai jau dabar šį tą davė. Anglų kalba gal labai ir nepatobulėjo, galų gale aš mokausi B1 lygį ir šiaip jau, manau, tokį buvau pasiekusi mokykloje bei universitete, net žinių nustatymo testas siūlė aukštesnį. Tad viskas, ką mokomės yra kažkada jau girdėta, tik visiškai pamiršta, nes nebuvau aš labai imli mokinė, nemėgau mokytis kalbos ir vėliau beveik visai jos nenaudojau. Bet šie kursai verčia šnekėti. Moki ar nemoki, nori ar nenori. Turi kalbėti ir klausyti, ką sako partneris, nes dėstytoja po to prašo pasidalinti mintimis. Na ir kalbi, nes negi apsiverksi dėl to, kad baisu ir eisi namo? Man čia toks stresas ir spaudimas, bet geras, nes suprantu, kad jei nusišnekėsiu, tai niekas neduos per galvą, o tik pataisys. Tiesa, buvo labai sunku, kuomet mokėmės temą apie ėjimą out, o per ją įvairius prielinksnius. Ir kažkaip ten viskas sukosi apie filmus. Suporuoja mus ir turime kalbėti apie patikusius, nepatikusius, bjaurius, nuobodžius filmus, serialus ar aktorius. O aš, kaip žinote, šioje srityje esu nulinukė. Pernai mačiau du filmus, šiemet dar nei vieno. Jei ir žiūriu, tai retai domiuosi režisieriumi ar aktoriais. Tad labai sunki tema pasirodė. O kažkada pasakiau, kad aš labiau mėgstu skaityti ir išsitariau, kad sausį perskaičiau dešimt knygų, tai buvau sutikta kaip ufonautas. Rimtai! Nors man didesni ufikai atrodo tie, kurie beria serialų pavadinimus. Juk knygą va paskaitai pusvalandį ir penktadalio nebėra, o su tais serialais per pusvalandį tik viena serija gi…

Vis dar vaikštau į pilates. Nors dienomis man sunkiau prisiruošti. Kai yra darbų darbelių, tas ėjimas pietų metu labai trukdo. Nes nei pavalgyt normaliai spėju, ir šiaip tą pačią dieną anglų kursai, reikia ne tik padirbėti, bet ir namų darbus padaryti. Vakare jau nusikalusi jaučiuosi. Bet šiaip stengiuosi eiti kuo dažniau.

Ar aš bijau viruso?

Ir taip, ir ne. Taip, nes kvaila būtų įsivaizduoti, kad čia nieko rimto ir jis mane apeis, apie tą gyvenimo loteriją jau kalbėjau aukščiau. Tačiau tuo pačiu stengiuosi žiūrėti ramiai, laikytis higienos, nepanikuoti. Vis primenu sau, kad tai nėra mirtina liga. Labiau bijau greito jos plitimo ir pasekmių. Pvz., uždaryto miesto, ekonominio nuosmukio, pajamų netekimo, to, kad artimieji gali susirgti.

Kosmetika

Taigi skirsiu šiek tiek dėmesiuko ir grožiui bei higienai. Svarsčiau ar pradėjau kažką naujo veido priežiūrai? Visiškai šviežio tai ne, bet grįžau prie seno gero mylimo ” Cosrx BHA Blackhead Power Liquid”. Šią priemonę tepu prieš miegą ir dažnai daugiau nieko ir nebededu. Jaučiu, kaip gerėja veido tekstūra ir mažiau kakina inkštirai. 

Vos po kelių kartų pagaliau (nes jau labai ilgai naudoju) baigsiu savo mylimą “Antipodes Manuka Honey Skin-Brightening Light Day Cream”. Tada jau reiks atrasti kažkokį kitą dieninį kremą ir kovo gale jau turėsiu ką papasakoti. 

Iš plaukų priežiūros naujienų paminėti galiu tik “Salerm” kaukę. Ji yra viena iš trijų mano naudojamų ir tikrai visai patiko. Visa kita yra sena ir aptarta. 

Kai pagalvoju, net ir apie dekoratyvinę kosmetiką sunku kažką naujo pasakyti. Gavau “Maybelline” siuntinį, kuriame buvo naujų lūpų dažų spalvų ir tušas. Viskas faina, bet apie dažus jau esu rašiusi, o apie tušą dar anksti kalbėti, noriu, kad truputį pagyventų. 

Užsibrėžiau tikslą per šiuos metus sunaudoti kuo daugiau turimų produktų. Nes namai kaip parduotuvė. Nemanau, kad man pritrūktų plaukų priežiūros priemonių, dekoratyvinės kosmetikos (nebent vasarai reiks tamsesnės pudros), kūno produktų. Su veidu va visko gali būti. Guli, laukia keli kremai, bet jei netiks, tai norėsis kažko kito. Tačiau nors neskelbiu jokių deklaracijų, kas kartą užsimaniusi kažko naujo vis klausiu savęs, ar tikrai neturiu tokio pobūdžio priemonės? Dažniausiai paaiškėja, kad turiu ir telieka tik save įtikinti, kad dar viena nepradžiugins. 

Pomėgiai

Su vyru jau beveik atradom tradiciją kiekvieną sekmadienį nueiti pažaisti pulo. Nepasakyčiau, kad man sekasi gerai, per tris savaites nė karto nelaimėjau, nors ir buvau priartėjusi :). Tačiau po truputį ateina supratimas, kaip viskas veikia. O kuo daugiau supranti, tuo labiau nesiseka 😀 Ir aš čia visai rimtai. Dar kartais pagalvoju apie savo nuosavą stalą, cha cha, bet čia pas mamą yra toks kambarys nelabai naudojamas, kuriame tikrai tilptų 😀

Taip pat ėmiau žaisti lomografiją (fotografavimo būdas). Netikrą, žinoma (daugiau paskaitykite nuorodoje). Nes tiksliai nesilaikau taisyklių. Bet fotografuoju kadrus nematydama rezultato. Kol kas dar tik porą savaičių. Bet įkeliu galeriją. Pavadinkim ją “kur buvau, ką mačiau”. 

Kas čia dar?

Kalbant apie muziką, tai apsėdo Mick Flannery. Nieko kito neklausau tik jį ir jį. Kartai kelis gabalus po penkis kartus iš eilės.

Perskaičiau 10 knygų.

Įgijau žalingų įpročių. Pradėjau rūkyti. Ne tik pypkę bet ir iQos. Kodėl? Nes patinka 🙂

Ėmiau dėvėti švarkus. Iš esmės, tai tapo mėgiamiausiu rūbu. Jei iki 35 metų neturėjau nė vieno švarko, po to gi įsigijau vieną, jį matėte čia, arba pirmoje įrašo foto. Tas švarkas vis dar yra mano mylimiausias. Bet truputį pasipildžiau. Tad dabar dar turiu juodą iš “Esprit” ir pilką velvetinį (sako grįžo jų mada), kurį už 1.5 Eur pirkau Ukmergės Humanoje, kuomet pasiplovėm iš metinių mišių. Ir jis net nenešiotas! Kai pagalvoju, tai visi mano švarkai kartu sudėjus 10 EUR nekainuoja ir ši mintis mane verčia ne slėptis, kad ojėj, gėda gi skuduryne pirkti, o džiūgauti :). 

Dar, turbūt pastebėjote, pasikeitė mano blogo išvaizda. Daug kalbėjome apie tai, kad požiūrį į blogą kaip į darbą aš keičiu į požiūrį į blogą kaip į pomėgį. Naują etapą norėjosi pažymėti nauja išvaizda. Pasimatavau temą ir man prilipo. Buvau radusi klaidų (paieškos rezultatai mobiliame telefone rodomi neteisingai), bet temos kūrėjai ją pataisė, tada vyras dar kai ką pakoregavo pagal mano įgeidžius ir kol kas esu patenkinta. Kaip jums? Didelio šoko neturėjo sukelti, nes išdėstymas liko panašus. Tačiau tuo pačiu ir atrodo viskas kiek moderniau. 

Tai, regis, viskas 🙂 Ačiū, kad užsukote 🙂


Apie visus įrašus iš karto sužinosite  Facebook’e; daugiau kasdienybės ar užkulisinių minčių – Instagram’e.

Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

#reklama (dėl patogumo šia gaire žymimi visi blogo įrašai).

13Comments

Add yours
  1. 2
    Ieva

    Labai smagu išgirsti kaip tau sekasi ir tavo pamąstymus Nesam pažįstamos ar draugės, bet paskaičius pasidžiaugiu atvirumu, tavo požiūriu. Nežinau, turbūt šiais tobulo Instagramo laikais taip trūksta žmonių, kurie kalba apie paprastą gyvenimą, dalijasi įspūdžiais, kasdienybės strugles (net nežinau ar angliškai teisingai parašiau, bet let’s go, tegu būna taip). Blemba, gal net kokia facebook grupė/bendruomenė būtų įdomi tavo skaitytojams. Tik klausimas apie ką diskutuotumėm

  2. 4
    Ieva

    Apie tėtį… Nesuprantu mirties minėjimo. Mano tėtis mirė prieš 8 metus. Turbūt 2 kartus buvau prie jo kapo, ir tai iš parduotuvės važiuodama. Man jis ne ten gulintis, man jis gyvas prisiminimuose ir nuotraukose.

  3. 5
    Beata

    su tuo virusu tai ziniasklaida tokia panika sieja, kad omg. as labiau ne viruso, bet kaip ir tu, viso to izoliavimo, miesto uzdarymo, ekonominio nuosmukio ir del artimuju vyresniu zmoniu bijausi. bet mano manymu ziniasklaida ne padeda, o sieja panika bereikalinga.
    stiprus tu zmogus, Salomeja, zaviuosi tavimi:)

  4. 7
    Gerda

    Sveika, labai skaniai susiskaitė. Daug kur atradau ir savęs. Norėtųsi tokių skaitynių daugiau. 🙂

  5. 8
    Neimantė

    Puikiai susiskaitė.
    Dėl metinių… Kiek pamenu iš vaikystės – pas mano senelius ir tėvus visi jubiliejai būdavo švenčiami dideliais baliais kur susirinkdavo giminės ir draugai. Vestuvės irgi būdavo didelės. Metinės – dažniausia mažesnės būdavo. Dabar jubiliejai nunyko… Vestuvės irgi sumažėjo. O liko kas liko…

  6. 10
    Renolda

    Pas mane su filmais tokia pati situacija 🙂 Kai parsideda pokalbis apie matytus, patikusius ir t.t., jauciuosi kaip is dangaus iskritus 🙂 Bet turiu kelias daug skaitancias bendradarbes, o tai jau yra dziaugsmas. Ir dar – pasitikiu pacios knygu recenzijomis, matyt skoniai sutampa 🙂

  7. 11
    Asta

    Sveika. Buvo labai įdomu skaityti. Aš irgi filmų nesu didelė mėgėja. Bandžiau vienu metu daugiau jų pažiūrėti, bet kažkaip netapo tai mano mėgiama veikla. Ir į kiną nelabai mėgstu eiti: dėl minios ir to minios kramsnojimo.
    Ir vis dar bandau priprasti prie naujosios tavo blogo išvaizdos ;). Nes aš laaabai prisirišu prie daugelio dalykų ir sunkiai prisipratinu prie naujovių :))). Bet teks, kaip ir su daugeliu kitų dalykų ;).
    Ačiū, kad daliniesi su mumis savo gyvenimu.

  8. 13
    Aistė

    ,,Matyt mano prigimtis tokia, kaip mūsų katino, kuris galvoja, kad visi jį nori nužudyti” – žiauriai vaizdingas palyginimas!
    Labai faina skaityti tokius gyvus ir nuoširdžius tekstus! Tikrai būtum skaitoma rašytoja

+ Leave a Comment