Nagi nagi, šventės jau visai čia pat. Vakar su vyru pagaminome vieną dovaną, tad šiek tiek atsipalaidavau. Turėtume viską spėti. O dar sugalvojome per šventines atostogas darytis virtuvės remontą. Ir ne šiaip kažką kažkur užsakyti, o tiesiog pasigaminti baldus patiems užsakant tik fasadinių durelių pjovimą. Manau laiko per visas tas vakarienes su šeimomis tam neužteks, tad gali tekti ilgai gyventi statybose :). Ne tik mums, bet ir katėms. Apie kates manes net pora žmonių prašė papasakoti. Tad kodėl gi ne. Tik nežinau nuo ko pradėti. Gal išvardinsiu visas, kiek esu turėjusi iki dabartinių.
Juoda katė, kuri valgė agurkus. Šią katę atsimenu iš ankstyvosios vaikystės, turbūt albumuose dar būtų ir nuotraukų. Vardas lyg ir buvo Bėda ir ji valgė agurkus. Tad buvo katė, kurią per baliukus tėvai rodydavo draugams ir visi ją šerdavo ne dešrytėmis, bet agurkiukais :). Dar ji nuėsdavo agurkus šiltnamyje.
Raina katė. Vėliau mūsų šeima turėjo laukinukę rainiukę. Ir ta katė yra gyvas įrodymas, kad kalbos apie tai, kad tik žmonės prisigalvoja visokių pogimdyvinių depresijų yra bulšit.. Kaip ir, kad nenoras turėti vaikų nebūdingas gamtai ir t.t. Kiek ta katė atsivedė kačiukų (tais laikais aš net nežinojau žodžio sterilizacija, rajono veterinarai gydydavo tik karves), tiek visi mirė, nes ji jų nežiūrėdavo. Jai labiau patiko mamos liemenėje gulėti, nei tuos kleckiukus maitinti, purtydavosi net nuo tų vaikų. Nereali, labai meili ir prieraiši katė buvo, bet greičiausiai kažkas nudaigojo :/
Čipas. Tada mūsų šeimoje atsirado pusiau kilmingas ryžas Čipas. Anais laikais tokios spalvos katės buvo retenybė, jas vogdavo, gi tik per kačių maisto reklamas buvo matę. Čipas pas mus nugyveno gražų amželį.
Kitė. Man pirmoji savarankiško gyvenimo katė, kuri į Kauną atkeliavo iš Šilutės kuomet buvau antrakursė ir kartu pakeitė bent 4 namus bei du miestus. Mirė būdama 11 metų nuo vėžio. Dar dabar kartais paverkiu. Šita katė buvo bjauri (ir dėl to noriu pridėti daug širdučių), paprasta, tiesi, išprotėjusi dėl maisto ir mylinti. Nebekalbėsiu, nes tuoj apsiašarosiu.
Eta ir Kira. Dabartiniai mūsų Liolekas ir Bolekas. Eta rainiukė, laukinukė, pas mus atkeliavo iš gatvės prieš pat išvežant į prieglaudą (buvo ieškoma namų, arba ketinama atiduoti ten). Tuo metu jai buvo 9 mėnesiai. Vėliau paaiškėjo, kad Eta turi vidutinio stiprumo Feline hyperesthesia sindromą. Aš nedetalizuosiu kuo jis pasireiškia, rasit kam įdomu internete, nes čia būtų tas pats, kas sakyti, kad močiutė serga šizofrenija ir pradėt pasakoti detales. Taigi, manau, kad Eta būtų sunkiai radusi namus, o kartu mums gyventi visai neblogai. Visi savaip pričiuožę.
Kira atkeliavo irgi skelbimų keliais. Jos gimtadienis yra per Kalėdas ir bus penki. Ji yra nežinia kokios koncentracijos Korniš Rex mišrūnė. Ir iš visų turėtų bei šeimos turimų katinų išsiskiria unikaliu charakteriu bei intelektu. Kartais juokaujam, kad rubiką kubiką reikia nupirkti, bet ją žinant ji lieps mums patiems jį sukiot ir tik žiūrės bei aiškins kaip. Beje, Kiros vardas kilo nuo jos pirmų pareiškimų ir balso. Gali kvykt, kad ir valandą, jei tik turi ką pasakyti. Ypač jei jos niekas neklauso.
Čia sudėliojau šiokią tokią galeriją su komentarais iš mūsų kasdieninio gyvenimo (komentaras po foto):
Manęs klausė, kas šeimoje šeimininkas. Mes ar katės? Mano atsakymas yra toks: mes visi gyvename kartu. O kas pas jus šeimininkas? Vyras ar žmona, mama ar tėtis, vaikas ar tėtis, brolis ar sesė? Mes šeima. Žinoma, katės nėra savarankiškos (ir jaučiu tik dėl to, kad neturi nykščio), todėl mes jomis rūpinamės. Laikau save globėja, bet ne savininke ar šeimininke. Katėms pas mus galima viskas, kas galima ir mums. Ir taip, jos vaikšto po stalą ir letenėlėm capina kotletus, kuriuos mes valgom, nes taip pat nori :). Vienintelis dalykas, ko iš jų prašome, tai neiti į drabužinę. Reikia bent kažkokią privačia zoną turėti. Beje, jos irgi turi tokį kamputį, į kurį mes neinam.
Irma klausė apie mano svajonių veislę, tai gyvendama su Kira, aš žinau, kad sfinksai, orientalai, korniš/devon reksai ir kiti į tą puse yra tai, į ką linksta mano širdis.
Tiek pasakojimų! O dabar kalendoriai!
Vakar “Eurokos” radau:
Tai lūpų šveitiklis. Pažiūrėsim, gal ir pamėginsiu.
Na, o šiandien:
“EO Lab” rankų kremas. Atrodo patraukliai, kvepia skaniai 🙂
“Kiehl’s” vakar išlupau:
Garsųjį veido kremą. Fanai 🙂
O šiandien:
Ne tokia forma, kad labai džiugintų 🙂
Irmos kalendoriai visada laukiamiausia ryto ritualo dalis, gaila, kad jau tuoj tuoj viskas baigsis.
Vakarykštė dovana:
Spindesio suteikianti priemonė! Man reikia kažkokio vakarėlio!
O šiandien radau:
Apelsinais kvepiantį kūno losjoną! Nujaučiu, kad patiks!
Ačiū!
Taigi tokia keturkojiška advento diena 🙂
Jūsų aktyvumas yra padėka ir mano motyvacija. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!
Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.
Kokios jaukios nuotraukos! Jei rinkčiausi augintinį, tai tik katę, bet namuose triukšmo ir netvarkos ir taip gana 🙂 Iš kitos pusės, vargu, ar galėčiau taip atsipūsti ir suteikti tiek laisvės. O būti pikta boba, kuri turi katę, nenoriu 😀
Ačiū už šiltą įrašą, ne vienoje vietoje pagavau save šypsantis o tas, “padėk lapą ir katė ant jo atsisės” yra so true! Mes irgi auginame dvi kates, viena pusiau kilminga (tėtis rusų mėlynųjų priedermės), o kita iš prieglaudos. Namie tikrai neliūdna. Mes su vyru gerąja prasme juokaujame, kad kartais jaučiamės kaip nuomininkais, nes yra kas groja pirmais smuikais (tiksliau turbūt uodegomis:)) ir be mūsų. Bet dėl to labai fun. Visada norisi grįžti namo. Na ir dar norėčiau orientalo iki pilnos laimės
Musu kate is Rasu kapiniu taip pat mego valgyti agurkus. Is pradziu niekaip nesupratom, kas tuo agurkus apgrauzia arba sugrauzia. Pasirodo kate.
Gyvūnai suteikia kažkokią kitokią aurą tiek post’ams, tiek video, tiek nuotraukoms 🙂 ne veltui katės ir lenda vis į kadrus, nori dėmesio 🙂 p.s. labai lauksiu (tikiuosi, kad bus) įrašo apie virtuvės atnaujinimą su galutiniu rezultatu 🙂
Oi, tikrai nemanau, kad bus 🙂 Nepinterstiškiems namams nevieta bloguose. Bet kažkokie proceso fragmentai tikėtina pasirodyti gali insta istorijose 🙂
O dėl dėmesio tai visi mes jo norim. Argi ne? Aš niekada netingiu kartoti, kad katės nėra kitokios nei mes, turi tuos pačius jausmus, tas pačias ligas ir kiekviena jų tokia pat skirtinga, kaip kiekvienas iš mūsų 🙂
Mano svajonė irgi dabar yra reksiukas, atsižegnojau ilaplaukių katinų nors ir dievinu saviškį plotąsnukį 🙂
Man tai plaukai mažai įtakos daro. Maniškių vistiek daugiausiai, ir visokių DIY dulkių namie :), bet rekomenduoju nepamiršt, kad visi tie plikšiai gerokai aktyvesni 🙂
Tai čia man dar vienas katinas šviečias tik ant pensijos 😀
Irma, tai va ir pagalvok, ar pensijoj norėsi kokio susisukusio ant kelių, ar lipančio lubom 🙂