Advento kalendorius (10-11): mano skaitymo istorija

Estimated read time 5 min read

Jau ryt įpusėsime adventą. Ir gaila, ir gerai, nes temų mažėja. Dar turiu vieną apie bloginimo užkulisius ir dar kabo klausimas apie mūsų su vyru susipažinimo istoriją. Bet dėl šito labai abejoju, nes esu tikra, kad tokios istorijos įdomios tik jų dalyviams, o ne skaitytojams, ar ne?

Na, o šiandien vėl apie knygas. Ir štai, ko paklausė Greta:

nuo ko prasidėjo tavo knygų skaitymo istorija. Kokios buvo pirmosios perskaitytos knygos? Kas užkabino skaityme? Ar buvo ilgų neskaitymo pertraukų? 

Atvirukas iškeliaus dar šią savaitę.

Taigi, pradėti reikia nuo to, kad skaityti išmokau aš pati, kai man buvo 4-5 metai. Jokio čia stebuklo, tiesiog leisdavau laiką su vyresne drauge, kuri darydavo pirmos klasės namų darbus, o aš tiesiog stebėdavau. Po to tėvams tereikėjo kiek pastumti ir dar darželyje aš jau skiemenavau, o grupiokai nešdavo savo piešinius, ant kurių didžiosiomis raidėmis rašydavau “višta”, “katė”, “medis” ir t.t. Į mokyklą atėjau jau mokėdama skaityti, dėl ko pirmose klasėse buvo labai nuobodu, mokytoja liepdavo tik sėdėti ir mane praleisdavo, kai visi skaitydavo po sakinį. Visa tai vėliau labai neigiamai atsiliepė, nes kokioje ketvirtoje klasėje jau truputį nemokėjau susikaupti, gi visada buvau įpratusi nieko neveikti, kol kiti mokosi. 

Aš nelabai pamenu pačias pirmas knygeles, tai greičiausiai buvo visos tos su paveiksliukais “Zuikių mokykla”, “Grybų karas” ir pan. Tačiau po truputį pradėjusi skaityti supratau, kad man vaikiškos saldžios knygelės, kaip “Panama labai graži” nepatinka. Jau tada cukrus strigo burnoje.  Ir aš labai gerai pamenu knygą, kurią vadinu savo pirmąją. Nors ir nėra visai be paveiksliukų, bet tai jau ne leidinys, kuriame sakinys per puslapį. Mano tėtis dirbo makulatūros supirkime, aš pas jį leisdama laiką knaisaliojausi po popierius ir radau Astridos Lindgren knygą “Broliai Liūtaširdžiai”.

Pradėjau skaityti ir supratau, kad va! Va kur slepiasi tos istorijos. Knygose, kuriose beveik nėra paveikslėlių. Nors tie kurie buvo man sužadindavo fantaziją.

Žinoma, tai irgi knyga apie gėrį ir blogį, bet jau ne saldus cukriukas. Ten buvo nuotykiai! Ten buvo mirtis! Ten buvo drakonai, išdavikai, blogiečiai, maištininkai! Ir kaip dabar buvo miela knygoje “Močiutė perduoda linkėjimus ir atsiprašo” rasti ne tik minimą Harį Poterį, bet ir Junataną bei Skrebutį. 

Vėliau aš perskaičiau daugumą Lindgren knygų ir man nepatiko tokios, kaip “Pepė Ilgakojinė”, “Mijo, mano Mijo”, istorijos apie Emilį ar Karlsoną. Tačiau be Liūtaširdžių aš dar dievinau “Rasmusą Klajūną”, apie iš vaikų namų pabėgusį berniuką, kuris kartu su benamiu klajokliu keliavo ieškodamas sau naujos šeimos. Na, o knygos apie Kalį Bliumkvistą tapo mano įvadu į detektyvus. Kai pagalvoji, jau vaikystėje skandinaviški nusikaltimų tyrimai žavėjo, ane?

Liūtaširdžiais aš, aišku, neapsiribojau, nes ir vaikystėje skaitydavau daug, tad nors pagal amžių buvau per jauna, bet į trasą ėjo “15 metų kapitonas” ir visos kitos nuotykinės knygos. Perskaičiau ir namie rastas pasaulio pasakas. Patikdavo tos, kurios ilgos, su daug įvykių ir žiaurybių :). Tuo pačiu į rankas patekdavo ir lietuviškos istorijos, kaip “Danukas Dunduliukas”. Jau tada paaiškėjo, kad ironija ir juodas humoro jausmas man limpa ir aš jį pagaunu :).

Dar viena knyga, apie kurią pagalvoju prisimindama vaikystės skaitinius yra Hector Malot “Be šeimos”. Ji pasakoja apie berniuką, nepamenu, kiek jam metų, bet kai skaičiau jis tikrai buvo vyresnis už mane. Tai vat, našlaitį globėjas pardavė klajojančiam artistui ir jie trankėsi po Prancūziją patirdami įvairius, dažniausiai gana skaudžius (badas, kalėjimas, mirtys, rykštės) nuotykius. Verkiau skaitydama ir trečią, ir dešimtą kartą. Ko gero, tai buvo mano pirmoji knyga visai be jokių paveiksliukų (na, vaikai vertina taip istorijų rimtumą), o aš tikrai dar buvau pradinukė, nes pamenu kokiai mokytojai pristatymą dariau :).

Bet atsakyti į klausimą, kaip aš apskritai sugalvojau skaityti, knaisiotis makulatūroje ir pan, aš negaliu. Mano mama yra iš tų, kurie skaito. Mano tėtis neskaito visai. Nemačiau, kad būtų gyvenime skaitęs bent vieną knygą (yra legendų tokių iš mamos) ir į skaitytojus žiūri su lengva pašaipa :). Bet mane visada kabino tie kiti pasauliai, nuotykiai ir t.t. Esu empatiška, todėl net ir dabar skaitydama banaliausias knygas galiu lengvai susigraudinti, įsijausti, susitapatinti.

Na, o neskaitadienių tikrai būna. Kažkada neskaičiau visą mėnesį. Man atrodo, kad tada mes keliavome per Europą dviračiais. Bet įprastu atveju maksimalus neskaitymo laikas būna kokia savaitė. Dažniausiai ištinka po labai geros knygos.

Tiek apie knygas. Jei kažką pamiršau paminėti, būtinai klauskit!

O advento kalendoriai ir toliau manęs rytais laukia, aš šiemet labai kantriai nesilaužiu į ateitį. 

10 dieną “Eurokos” radau:

Tai paakių gelis. Na, gal ir visai išmėginsiu :).

Šiandienos radinys:

“Gosh” lūpų pagrindas. O kas nors naudoja tokius daiktus?

10 dieną “Kiehl’s” kalendoriuje radau:

Pora anksčiau buvusiam šampūnui. 

O šiandien slėpėsi:

Įdomus stangrinamasis kremas. Pernai tokio produkto kalendoriuje nebuvo, tad ypač įdomu!

Irma vakar padovanojo:

Nu jau didelis koks! Ir kai pagalvoju, tai neturiu jokio veido kremo su spf, tad tikrai bus panaudojamas. 

O šiandien radau:

Tobulai parinktų spalvų šešėliai iš HM. Žinau, kad geri, nes kai jie atsirado, esu pirkusi bei bandžiusi. Labai pravers kelionėse, į kurias tingiu imti paletes.

Šį kartą tiek. Netylėkit!


Jūsų aktyvumas yra padėka ir mano motyvacija. Jei blogas įdomus – bendraukim ir kurkim jį kartu!

Draugaukime Facebook’e, bei susitikime Instagram’e. Ir visada laukiu laiškų, pastabų, idėjų bei pasiūlymų, kontaktų skiltyje nurodytais adresais.

15Comments

Add yours
  1. 1
    Alma

    Kokia miela skaitymo istorija. Ir turiu padėkoti, užvedei ant kelio, ėmiau ir užsisakiau skaitymo pradžiamokslį vaikui, šiuo metu itin “skaito” viską, gal pavyks sudominti rimčiau. Mane pačią skaityti išmokė tėtis, buvau 5, kaip šiandien atsimenu, jam buvo atostogos, žiema, neturėjo įdomesnės veiklos 😀 Knyga buvo “Vilko popieriai”, verkiau krokodilo ašaromis, nes vaikai gi lauke žaidė, o aš turėjau skaityti 😀

  2. 2
    Diana

    As papasakosiu istorija ne visai su skaitymu susijusia, bet su knygomis. Mano seneliai gudziais tarybiniais laikais atejus melioracijos vajuj turejo is vienkiemio persikelti i kaima, kur kas mazesnes valdas. Vat buvo surinkti keli maisai knygu ir nuspresta jas sudegint. Cia jau as pakeliau isterika, nors buvau tik 7 metu nelabai mokejau skaityt, kad knygu degint negalima. Ir laimejau. Knygos nebuvo sudegintos. Ar isgelbejau ka nors vertingo? Ir taip ir ne. Dauguma knygu buvo sovietiniai vadoveliai. Taciau pasitaike kelios tarpukario knygos ir viena maldaknyge isleista Lietuviskos spaudos draudimo laikais.

  3. 3
    Irma Sincera

    Smagu, kad pataikiau, aš sau vienus šešėlius irgi prigriebiau, dar nuo senų laikų prisiminiau, kad jie buvo labai geri. Bet taip sunku rinkti spalvas ne sau, taip norėjosi ko nors įdomesnio… kokią violetinę ar mėlyną šauti 😀 bet galvoju kokia nauda bus jei stovės…

  4. 4
    Virginija

    O kaip su kita skandinavų autore ir jos troliais mumiais?:) Aš visą seriją perskaičiau vaikystėje, o prieš keletą metų suskaičiau dar kartą. Turbūt čia knygos ir mažam, ir dideliam, nes dabar skaičiau visai kitomis akimis. Kalėdoms esu “parašiusi” laišką Kalėdų seneliui, noriu “Moomin: the deluxe anniversary edition”, kur visos istorijos komiksų pavidalu. Tai dabar kaip vaikas ir laukiu Kalėdų:)

  5. 5
    Salomėja

    Esu skaičiusi kažkiek mumių vaikystėje ir kažkiek užaugusi, bet nelabai man jie lipo (suaugusiai labiau), tačiau labai mėgstu jų atrodymą :). Kaip ir su Alisa. Visi paveikslėliai ok, bet knyga tai no no 🙂

  6. 7
    D

    Miela knygu skaitymo istorija. Dabar sie tavo kalendoriniai irasi tokie jaukus ir itin maloniai skaitosi, tikri, nepavirsutiniski, issamus 🙂 gera ideja, man labai patinka 🙂 O del klausimu, tai man seniai rupi, kodel jus per naujus vaziuojat i miskus ir kokiu dar turit netradicisku tradiciju kitomis progomis 🙂

  7. 8
    Dovilė

    Iš kur tas pomėgis skaityti ateina, net ir neaišku 🙂 tėvai neskaitė (tiesa, sakė, kad seniau skaitydavo, bet kada tas seniai buvo, neaišku 😀 ), išmokau skaityti anksčiau už 3 metais vyresnį brolį. Jį mokė skaityti, nes jau į mokyklą ruošėsi, o aš tikriausiai beklausydama išmokau už jį greičiau. Tad abu ir nešėm knygas krūvom namo iš bibliotekų. Bet nors neskaitantys tėvai, nesulaukdavom nepritarimo (tik eilinių ,,tai gal pailsėk, nebeskaityk”, ,,kiek gali skaityti, gi akys pavargs” etc). Tiesa, pasisekė, kad ir artimiausios draugės vaikystėj, ankstyvoj paauglystėj nemažai skaitė, dalindavomės rekomendacijomis. Vyresnėse klasėse ir dabar tai jau liko tik man aktualia tema, nebent kada nors kas nors pasiprašo kokios rekomendacijos, bet retais atvejais. Tad matyt todėl ir griebiausi tinklaraščio rašymo devintoje klasėje. Tad po studijų knygyne įsidarbinus buvo truputį ,,atgaiva”, nes buvo su kuo paplepėt apie patinkančias knygas (keletas kolegų, kai kada ir su klientais), bet išėjus iš darbo, baigėsi ir pokalbiai. Tinklaraštis liko užtat 😀
    Emilis ir Pepė man patiko. Karlsoną tik filmukuose kažkada mačiau, iš karto didelę antipatiją pajaučiau, tai taip niekad ir nekilo noras jo skaityti, o Rasmusas Klajūnas kažkaip liko neperskaitytas, nors priežasties nė nežinau. Daug kas giria ,,Mes varnų saloje”, bet pamenu po kelių lapų padėjau, niekad po to ir nebeatsiverčiau.

  8. 9
    Salomėja

    Ačiū, nors aš nežinau ar žodis ‘jaukus’ man yra komplimentas, bet suprantu, ką žmonės tuo nori pasakyti. O dėl to miško turbūt visgi reiks rašyt pažinties istoriją, viskas susiję 🙂

  9. 10
    Salomėja

    Mhm, pamenu, kad jau tais lakais labai girdavo “Mes Varnų Saloje”, bet aš kad ir kiek bandžiau, neperskaičiau jos. Ir šiaip kažkaip aišku tada pasidarė, kad prasilenkiu su visų giriamomis knygomis, tai dabar retai kada rekomendacijų klausau ir renkuosi grynai pagal nuojautą 🙂

  10. 11
    Aldėja

    Būtinai rašyk susipažinimo istoriją, labai smalsu!

    O aš irgi knygų mylėtoja nuo vaikystės. Tik mano pirmosios knygos buvo Hario Poterio serija. Skaityti išmokau mamos dėka – skaitėme knygas, kuriose vietoj kai kurių žodžių paveiksliukai (pvz vietoj žodžio obuolys nupieštas obuolys). Turintiems mažų vaikų labai rekomenduoju įsigyti tokių knygučių

    Ir man labai smalsu – papasakok apie savo kelionę dviračiais. Kaip ruošėtės, kaip sugalvojot, ar verta, kiek kainavo (ar taupėt, ar kasdien kavinėse valgėt), kaip nakvynę rasdavot, po kiek km numindavot ir t.t.). Viskas labai įdomu

  11. 12
    Salomėja

    Aldėja, apie tą dviračių kelionę nežinau ar parašysiu įrašą kada, nes jau tiek kartų esu rašiusi, o kadaise ir visą smulkų dienoraštį (šiuo metu neveikia). Tad tau trumpai čia parašysiu komentare. Sugalvojom nežinau kaip. Ruošėmės gamindami savo pačių dviračius, bet nespėjom į laiką (buvom nusipirkę kelto bilietus) ir išvažiavom su nebaigtais. Tad juos pirmą dieną išmetėm Kylyje, traukiniu nuvažiavom iki Hamburgo, nusipirkom miesto dėvėtus dviratukus ir numynėm iki Paryžiaus. Tai kaip matai, planavimo nelabai buvo. Važiavom su popieriniu žemėlapiu (tuo metu išmanių telefų irgi dar beveik nebuvo). Taupėm labai smarkiai, nes turėjom labai mažai pinigų. Bendroje sumoje gavosi, kad kelionė kainavo kokius 5k litų (įskaitant keltą, dviračių pirkimą ir grįžimą iš Paryžiaus keleiviniu autobusu). Kas dieną valgėm visokius bomžpakius ir konservus (dešrelės iš skardinių!), virdavomės ant kelioninės viryklės. Kartais Macdonalde, nes ten nemokamas internetas, o aš tuo metu dirbau nuotolinį darbą :). Nakvynė… Miegodavom miestų parkuose, pakelės krūmuose (iščiustytuose Europos miestuose labai geri tie trikampiai prie greitkelių, būna neiškirsti). Pvz., pasiekę Paryžių dvi naktis nakvojome Bulonės parke, kuris panašus į mūsų Vingio parką tik labiau iščiustytas. Per mėnesį porą kartų buvom kempinge ir tris naktis praleidom viešbutyje, tie kartai jau buvo kelionės pabaigoje, Prancūzijoje (pervažiavom DE, NL BE). Skalbdavomės savitarnoje. Keliavom net be palapinės, išsitempdavom tentą. Nakvynei vietą buvo sunkoka rasti, labai jau iščiustyti tie europiečiai, sunku krūmus rasti :). Numindavom nuo 30 iki 60 km. Kartais daugiau tik todėl, kad nėra kur prigult numigt.
    Na tai čia toks reziume 🙂

  12. 13
    D

    Heh, jeigu jaukumą prilygini pliušiniams meškiukams ir kakavai su zefyriukais, kur per didelis saldumas jau visą skonį užgožia, tai tada tikrai pritariu, kad joks čia komplimentas 🙂
    Na o man jaukumas šiuo atveju su “savumu” asocijuojasi, kaip kartais sako – limpa prie dūšios 😉

  13. 14
    Marija

    Man tai dar labai patiko Ronja plėšiko duktė iš Astridos Lindgren, skaičiau man rodos gal 3 kartus, nors šiaip nemėgstu kartoti tų pačių knygų. Bet aš šiaip nelabai išranki, patiko ir Pepė, ir Karlsonas ir Emilis, ir ta pati Alisa, gal ne visai supratau, kai vaikystėje skaičiau, bet buvo labai įdomu 🙂

  14. 15
    Ieva

    Palmers veido kremą naudojau pernai šaltuoju periodu, baigiau vasarop. Labai ilga užteko. Man labai patiko, odai visai nesausėjo. Gerai, kad priminei, reikės įsigyti ir šiai beprasidedančiai žiemai.

+ Leave a Comment